Pokalbio sunku nepradėti mintimis apie karą Ukrainoje - šis karas yra kur kas artimesnis nei gali pasirodyti: „Atrodo neįtikėtina, kad tai šiuo metu vyksta. Mintys išties neramios, labai gaila ir liūdna dėl tų žmonių. Bet yra kaip yra.
Reikia suprasti, kad mes čia, Lietuvoje, taip pat esame ant karo slenksčio ir reikia daryti viską, kas įmanoma, kad tas karas būtų sustabdytas ir nesiplėstų.
Ukraina yra artima mums visiems, tai mūsų kaimynai. Aš gimusi tos pačios Sovietų sąjungos laikais, puikiai kalbu rusiškai ir suprantu ukrainietiškai. Turim daug panašumų. Kai tenka sekti tuos įvykius, tenka pajusti, kokia yra situacija, kokia aura, nuotaika ten“, – tikina M. Ošmianskienė.
Pasak jos, viena visuomenės grupė šio karo kontekste lieka nuošalyje: „Deja, bet žmonės su negalia ten yra vieni iš tų, kurie pagalbą gauna paskutiniai. Slėptuvės jiems sunkiai prieinamos, žmonės su intelekto negalia sunkiai supranta, kas vyksta. Kai įmanoma, stengiamasi evakuoti juos“.
Paklausta, kaip atsipalaiduoja po darbo, moteris šypteli – dirbant trijuose komitetuose ir vienoje komisijoje poilsiui nėra laiko. Visgi, labiausiai pašnekovė atsipalaiduoja gamtoje ir su draugais.
M. Ošmianskienė pasakoja, mokyklos laikais buvusi „tiksliukė“ – jai patiko matematika ir informacinės technologijos. Visgi, apie politiką pasvajodavo dar tada: „Minčių šone gal ir turėjau, kad man tai įdomu, bet buvau daugiau tiksliųjų mokslų atstovė. Tas išryškėjo dar mokykloje – mano mėgstamiausios pamokos buvo matematika ir informatika.
Tas politinis laukas man visada buvo įdomus, daug skaičiau, domėjausi, o štai lietuvių kalba, kiti humanitariniai mokslai nebuvo mano mėgstamos pamokos.
Iki kol susirgau ir teko sėstis į vežimėlį ir panašiai, aš negalvojau kažko labai siekti, tai man tas karjeros pokytis buvo išties nemažas. Pirmą kartą taip išėjau į viešumą, pakeičiau veiklos kryptį – man labiau buvo suprantamas privatus sektorius, o ne viešasis“, – prisimena Monika.
Tačiau laikui bėgant viskas pasikeitė – devintoje klasėje moteris netikėtai susidūrė su sveikatos problemomis, kurioms blogėjant M. Ošmianskienė buvo priversta sėsti į vežimėlį.
„Gimiau ir augau kaip sveikas vaikas, labai patiko sportas, lankiau įvairius būrelius. Vieną dieną pastebėjau, kad sunku pakelti ranką į viršų – tai buvo gal devintoje ar dešimtoje klasėje.
Taip prasidėjo kelionės per medikus ir galiausiai paaiškėjo, kad man – genetinė liga. Tiesą sakant, tikslios diagnozės iki šiol ir neturiu“, – pasakoja pašnekovė.
Trečiadienį M. Ošmianskienė socialiniuose tinkluose pranešė iniciavusi Konstitucijos pataisą, pagal kurią terminas „invalidumo“ būtų keičiamas terminu „neįgalumo“. Pasak pašnekovės, ji šiek tiek nustebo, jog šis neigiamą reikšmę turintis terminas vis dar yra vartojamas.
„Man, tiesą sakant, buvo keista, kad niekas dar to termino nepakeitė. Teisės aktuose turime ir daugiau vietų, kur jis vartojamas. Kažkada buvo invalidumo pensijos ir jos iki šiol kai kam yra mokamos. Man buvo keista matyti tokį įrašą pagrindiniame šalies įstatyme.
Tas įstatymo projektas buvo išsiųstas pasirašyti visiems Seimo nariams, tačiau tą padarė toli gražu ne visi. Matyt žmonėms neatrodo, kad tai svarbus dalykas, nežinau. Penkiasdešimt parašų surinkome.
Man atrodo, tai labai daug pasako apie žmonių mentalitetą, kiek svarbus yra pats pavadinimas žmonėms, kiek jis įtakos daro. Lietuvių kalbos žodyne tai – nevartotinas žodis, manau, kad jis tikrai yra žeminantis“, – svarsto vežimėlio pagalba judanti moteris.
Tiesa, paklausta, kaip kolegos Seimo nariai žiūri į vežimėlyje sėdinčią parlamentarę, ji teigia, galinti tik pasidžiaugti:
„Man atrodo, kad Seimo nariai žiūri gan tolerantiškai, viskas tvarkoje, žiūri tikrai pagarbiai. Nesulaukiu pažeminimo, arogancijos. Nežinau, ką jie galvoja, bet tikrai nerodo neigiamų emocijų“.
