Vilniaus Universiteto studentė prisiminė daug skausmo sukėlusi įvykį mokykloje. Jaunai merginai teko atlaikyti apkalbas dėl mokytojo paskleistų gandų.
Pasakojimu Fausta Marija Leščiauskaitė pasidalijo socialinėje erdvėje.
Ilgai tylėjau, nes žinojau, kad šitoje situacijoje nebūna vidurio - arba esi kovotojas prieš smurtą ir prievartą, arba juos palaikai. Negali abejoti ar klausti.
Bet aš žadėjau žmonėms būti nuoširdi. Nevisada patogi, nevisada miela, nevisada pakenčiama, bet visada - nuoširdi.
Aš nežinau, kaip reaguoti į #metoo. Man žmonės sakė: „Tu stipri, tu nežinai, ką reiškia būti tokiai silpnai ir pažeidžiamai, kad nesuvoktum priešintis.” Taip, iš tikrųjų - aš nežinau, ką reiškia būti silpnai tokioje formoje. Nors gyvenime teko nosimi žemę arti, kaip buvo bloga, esu chamavota ir spirti į kiaušus gašliam pasipūtėliui - mano prigimtis. Mano prigimtis yra šokti prieš kiekvieną, kuris elgiasi neteisingai.
Kai devintokė su mokyklos projektu išvykau į Strasbūrą, geografijos mokytojas paleido gandus, kad buvau kažkur pradingusi (tikrai buvau) su dviem metais vyresniu draugu (tiesiog draugu), taigi, anot jo, mes mylėjomės. Grįžusi nuėjau pas direktorių ir pasakiau, kad galime apsilankyti pas ginekologę - o tada dėl šmeižto susitiksime teisme - jei ne, tegu nuramina tą gandų bobą. Nė pas mamą nebėgau - užsiutau ir žinojau, kad nė vieno durniaus ant galvos neužsileisiu, net jei man penkiolika, o jam - keturiasdešimt ir jis mokytojas - žmogus su įtaka mano tuometinei ateičiai. Visiškai beprasmis intarpas, bet mergina iš paralelinės klasės, irgi kažkokio piktumo vedama, jam prie durų paliko savo išraitytą... šūdą.
Apie savo mokyklą kada nors papasakosiu - būta ten ir nuostabiai gero, ir visiškai blogo. Tačiau ne dabar. Dar nejaučiu, kad galiu. Tačiau taip - man sunku suprasti tai, kas visiškai priešinga mano prigimčiai. Ir sakydami, kad esu stipri, nors būna, kad guliu susirietusi į kamuolį ir bijau pakilti, žmonės buvo teisūs.
Todėl esu sumišusi: iš vienos pusės norisi pasakyti, kad durną muša ir bažnyčioje. Iš kitos - gėdinu save. Prašau savęs suprasti, kad žmonės nėra vienodi, kad tai, kas man natūralu, kitam visiškai svetima. Be to, mane smaugia supratimas, kad žmonės, kuriems kažkas kažkada padarė kažką blogo, turi bijoti - bijoti turi kaltininkas, ne auka. Dar mane kankina tai, jog nežinau, kaip pamatuoti, ar tai beribis aukos jautrumas, ar beribis kaltininko žiaurumas.
Turėjau būti nuoširdi - turėjau pasakyti nuomonę, kuri gal kažką nuvils.
