21-erių modelis gatvėje tikrai sulaukia nemažai smalsių žvilgsnių. Ryškūs plaukai ir tatuiruotė – ne vienas norėtų pasakyti, jog tai tiesiog noras išsiskirti iš minios, tačiau Tori Vikk dar kartą nusišypso išgirdusi klausimą apie įvairias replikas.
„Visada turiu, ką jiems pasakyti. Tas, kuris mane pamils, mylės iki grabo lentos“, - šypteli Tori Vikk.
- Modelis – daugeliui tai gali pasirodyti svajonių profesija! Ar tikrai viskas šiame darbe yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti?
- Viena žodžio „modelis“ reikšmių tapatinama su asmeniu, pozuojančiu dailininkui. O kur yra dailė, kur yra menas, ten yra visiškai laisva valia kurti. Aš savęs niekada nespraudžiau į rėmus, todėl toli gražu nesu standartinis modelis, niekada tokia ir nesiskelbiau, užtat esu savimi: pagavusi idėjos vibe‘ą galiu šokti, vaidinti, pozuoti ar tiesiog pati pavirsti dailininke. Todėl „taip“, tai yra mano svajonių profesija. Kol į tai nežiūri kaip į gyvenimo pagrindą, o darai tai tiesiog dėl savęs - kaip saviraiškos forma - tai yra iš tiesų paprasta.
- Ar pameni pirmuosius žingsnius modelių pasaulyje?
- Aga, žinoma, jie turėjo būti dvigubai greitesni nei kolegių, nes jų kojos dukart ilgesnės (juokiasi).
- Esi išskirtinis modelis – tavo kūną puošia ne viena tatuiruotė. Kiek jų yra, ir kuri buvo pirmoji?
- Nors tatuiruotės mane žavėjo nuo vaikystės, pirmajai pribrendau visai neseniai. Nors kol kas turiu tik „rankovę“, bet planų turiu daug. Aišku, tai atima nemažai laiko, ypač tokie dideli darbai, kaip maniškis „sleeve'as“. Gaila, kad to laiko labiausiai ir trūksta. „Rankovės“ idėja kilo iš „vilko“... Taip, būtent iš vilko, kurį nuo vaikystės mačiau pas tėtį lygiai toje pačioje rankos vietoje, kaip pas mane. Išdidus ir stiprus - toks kaip tėtis - šeimos galva. O mes visada buvome ir būsime gauja. Visai nesenai ši tatuiruotė man įgavo dar vieną prasmę. Šeimyniškai sėdėjome terasoje ir pamačius tėčio tatuiruotę nusijuokiau. Supratusi iš ko juokiuosi, šyptelėjo ir mama. Buvau taip pripratus prie savos, kad atmenama tėčio - tokia didele ir galinga - dabar pasirodė kur kas mažesnė ir mielesnė nei atrodė anksčiau: nuo metų pablukusi ir truputėlį pasiraukšlėjusi. Tada supratau, kaip velniškai greitai bėga laikas ir kiek mes daug jo iššvaistome tam, kas„neveža“. Ir kokia velniškai laiminga esu už tai, ką turiu.
- Manau, neretai sutinki skeptikų, kurie paklausia „Mergaite, ar galvojai, kaip atrodysi senatvėje?“ Ką jiems atsakai?
- Visų pirmą atsakau „Lažinuosi: geriau už tave...“ O antrą: „Tiems, kuriems aš patiksiu, domėsis manimi iki grabo lentos...“. Tačiau būtina nepamiršti, kad mūsų šalyje gyvena ta didžiausia koncentracija skeptikų... Nors galima džiaugtis, kad palaipsniui jų mažėja, didžioji jų dalis jų - pernelyg glaustų pažiūrų jaunimas. Patikėkite, išmokus džiaugtis svetima laime ir pats tampi truputėlį laimingesnis.
- Kaip dažnai modelio karjeroje tenka perlipinėti per save?
- Mano atveju to daryti netenka, nes imuosi dirbti tik su tais projektais, kurie mane sudomina.
- Ką tau reiškia žodžiai „stipri moteris“?
- Stipri moteris? Šis žmogeliukas yra mano pavyzdys numeris vienas! Žinoma, jog tai mano Mama! Ji dieviška. Nėra nieko, ko ji nesugebėtų padaryti pati, kame neturėtų savo tvirtos nuomonės ir nieko, kas galėtų ją išmušti iš vėžių. Man ji - moteriškumo ir savarankiškumo pavyzdys. Tik priešingai nei daugelyje istorinių pavyzdžių, kurie siekia jau Prancūzijos XVIII amžių, mama žengia lygiagrečiai tokio pat stipraus vyro. Todėl, turėdama tokius gyvenimo ramsčius, tikrai galiu teigti, kad kas mūsų nenužudo - padaro stipresniais.
- Tau nėra svetima sporto salė, kiek laiko jau su ja „draugauji“?
- Galima sakyti visą gyvenimą: mano tėvai susipažino būtent ten. Sportuoju nuo paauglystės, žinoma, būta pertraukų. Kaip tik dabar po tokios pertraukėlės bandau po truputėlį grįžti i režimą.
- Kaip manai, kas šiais laikais merginas veda į sporto salę: noras būti seksualia ir patrauklia, ar tiesiog tasai keistas jausmas „dėl savęs“?
- Nėra paslaptis, kad dabar ypatingai vyrauja tobulo kūno kultas. Bet tobulas kūnas - sveikas kūnas. Todėl kad ir kokio noro ir motyvacijos merginos būtų vedamos, svarbiausia - kad ji būtų.
- Kurios treniruotės yra tavo mėgstamos – jėgos, ištvermės, funkcinės...?
- Kadangi sportuoju su treneriu, kiekviena treniruotė būna kiek kitokia, „maišant“ visus stilius. Tačiau man asmeniškai labiausiai patinka baziniai treniruokliai ir svoriai.
- Ar sporto salėje sutikai ir dabartinį savo širdies draugą Marių?
- Taip, tai yra tiesa. Su Mariumi susipažinome lygiai taip pat, kaip ir mano tėvai - salėje. Niekada nepripažinau šiuolaikinių technologijų pagalba sukurtų santykių. Seniau nebūdavo mobiliųjų, feisbukų ir patys žmonės būdavo truputėlį žmogiškesni. O dabar? Mano tėtis nueina į klasės susitikimą sužino, kad yra vienintelis neišsiskyręs! Ir aš, širdyje pensininkė, žinojau kad mano žmogus i mano gyvenimą ateis likimo siųstas. Taip ir buvo.
Pirmą kartą jį pamačiau salėje prieš keturis metus, kuomet man darant apšilimą ant bėgimo takelio šalia prisijungė jis pats. Vėliau paaiškėjo, ėjęs ant jo tik tam, kad jį pastebėčiau, nes siaubingai nemėgsta bėgtakių. Tik, va, bėda su jais: kiekvienas turi savo tiesų kelią. Todėl mūsų keliai dar ilgai ėjo kažkur lygiagrečiai, kol vėl nesusitikome prieš metus visai kitame sporto klube. Žinoma, juk negali viskas būti taip paprasta.. Jam priėjus pasisveikinti atsakiau jam „Sveiki“, o vargšas, nesupratęs, kad tai buvo mandagumo išraiška, pasijautęs gerokai vyresnis, pasimetė, pasiėmė mano „stepą“ ir grįžo į savo salės galą. Likau ne tik nesuprasta, bet dar ir be „stepo“ (juokiasi). Nors, tiesą pasakius, mano telefone buvo išsaugotos jo kelios nuotraukos. Galiausiai, dar po metų, jis vėl mane pamatė einančią su šuniukais per ką tik mano naujais namais tapusį rajoną. O aš visada žinojau, kad likimas man siunčia ženklą, tik nesupratau, kokį! Kuomet po ilgų buto paieškų man pasisekė: mano butas, kaip ir mano pats pirmasis, buvo 81-as, aštuntame aukšte. Viskas išsirutuliavo taip, kad persikraustymas pas Marių nebuvo toks varginantis, nes be viso to jis - mano kaimynas.
- Šią vasarą pasiryžai dar vienai avantiūrai: realybės šou „2 barai“! Kas paskatino sudalyvauti atrankoje?
- Dalyvavau tik pirmajame atrankos etape, į antrą taip ir nenuvažiavau. Bet vėliau vis vien sulaukiau pakvietimo, kuris privertė persvarstyti savo sprendimą nedalyvauti. O paskatino mane nuojauta. Žiūrėsime, ar ji neapvils.
- Kaip manai, kokius „personažus“ televizijoje myli žmonės?
- Kadangi pati televizorių žiūriu labai retai, nežinau, ar dėl to kalti jau taip įsisenėję veidai, ar tiesiog tai, kad realiai nėra ten, ką žiūrėti, tai nelabai tikiuosi, kad ir mus tokią gražią vasarą kas nors seks. O tiems, kas seks: „Pakelkite šiknas nuo sofų ir verčiau išėję į kiemą užverskite galvas tikrosioms žvaigždėms. Teigiama, kad jeigu būsi žmogui žmogumi, tai ir jis tau bus toks. Žmogiškumas – moralinė savybė, tai – palankumas, pagarba, atjauta ir pasiaukojimas vardan kitų. Žmogiškumas visada buvo laikomas pagrindiniu dorovinės pažangos rodikliu. Todėl manau, pirmiausia, reikia sugebėti visada išlikti žmogumi, kad tave aplamai būtų įmanoma mylėti, o jau kur tu - ar televizijoje, ar mėnulyje - skirtumo neturėtų būti.
- Kaip dėl tavo apsisprendimo sureagavo Marius?
- Marius yra mano sielos dvynys, net gimę mes esame tą pačią naktį. Todėl galiu drąsiai teigti, kad jis lygiai taip pat kaip aš džiaugiasi matydamas laimingus ir sėkmės link kopiančius žmones. Nes gyvenimas mums – kelionė, ne varžybos. Todėl jo reakcija buvo labai teigiama ir jis bus mano lygiavertis bendražygis šiame kelyje.
- Kokią turi savo karjeros viziją? Ko iš tavęs dar galima tikėtis ateityje?
- Iš tiesų, jei neturėtume didelių planų, logiška, kad į tą cirką nė piršto nekeltume, todėl paliksiu tai atskleisti laikui, bet viena galiu pažadėti: po šou tikrai niekur nedingsime iš televizijos ekranų, o jau dabar mus galite palaikyti neseniai įkurtame „Instagramo“ puslapyje @couplegoals_lithuania! Stengsimės jūsų neapvilti!
