Vasara - pats metas apsirūpinti vaistažolėmis. Darganotą rudenį bei speiguotą žiemą jos pagelbės nesusirgti, o jei jau ligos užpuls - padės greičiau pasveikti. Tačiau šiemet žvalgytis į vaistažolių rinkimo kalendorių - bergždžias reikalas, mat po speiguotos žiemos vaistingos žolelės skleistis delsia.
Porą savaičių susivėlinusi gamta tarsi primena užmaršuoliams - vaistų iš gamtos prisirinkti dar spėsite, svarbu - netingėti. Tuo apkaltinti tikrai niekas neišdrįs Varėnos rajono Maskaukos kaime gyvenančios Elenos Jatkauskienės - kasmet darbščioji dzūkė prisirenka tiek vaistažolių, kad ne tik pačiai su vyru pakanka visai žiemai, bet ir giminaičius, pažįstamus apdalija ir net netikėtai apsilankiusiems svečiams lauktuvių įdeda.
„Renku vaistažoles visą gyvenimą, bet iki šiol visų nepažįstu, - šypsosi ji. - Štai šiemet jau susirinkau kiaulpienes. Jos labai gerai padeda nuo kepenų negalavimų. Dabar laukiu, kad čiobreliai pražys - žiemą bus pirmas vaistas nuo kosulio, o jonažolių prisirinksiu, jei širdžiai negerumai užpultų."
Tvirtinama, kad vaistažoles reikia rinkti iki Joninių, esą vėliau jos prarandančios galią. Tačiau ponia Elena patikina, kad tai tikrai netiesa: “Apie Jonines prasideda pats augalų žydėjimas, bet daugybė žolelių tinkamos rinkti tik po Joninių. Reikia žiūrėti ne prietarų, o gamtos dėsnių."
Nebūtina vadovautis ir patarimais, kad žoleles skinti reikia auštant ar, atvirkščiai, temstant ir net naktį. E.Jatkauskienė teigė, kad specialiai laiko rinkti gamtos vaistams neskiria. „:Kai laiko turiu, tada ir einu žolių. Juk kaime ir kitų darbų apstu, - priminė ji. - Svarbiausia - ne kada surinksi, o kaip jas paruoši žiemai."
Pagrindinė taisyklė - nedžiovinti augalų saulėje. Surinktas vaistažoles reikia paskleisti ant popieriaus ir leisti džiūti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje. Kai kuriuos augalus galima džiovinti surištus kuokšteliais ir pakabintus. Išdžiovintas vaistažoles būtina laikyti popieriniuose ar drobiniuose maišeliuose.
Vaistams gali būti renkami ne tik žiedai, bet ir kitos augalų dalys: pumpurai, lapai, stiebai, žiedai, šaknys, vaisiai, sėklos, ir juos galima ne tik džiovinti, bet ir ruošti įvairiausius antpilus, trauktines.
Ponia Elena vaistažolių paslapčių sako išmokusi iš savo mamos. Norint atskleisti visą žolininkės išmintį tektų rašyti visą enciklopediją, tačiau keliais patarimais ji pasidalijo ir su „Vakaro žinių" skaitytojais.
Takažolės - pirmas vaistas nuo inkstų ir šlapimo takų akmenligės.
Ugniažolės puikiai gydo karpas: jų išskiriamo skysčio užlašinti ant pažeistos vietos. Karpa kaipmat išnyks.
Mėlynės skinamos kartu su uogienoju, tad labai gerai jas džiovinti surištas šluotelėmis. Padeda, jei vidurius susuka, be to, akims sveika.
Ramunėlės ramina pilvo, reumato skausmus, skrandžio ir žarnyno uždegimus. Taip pat puikus vaistas nuo odos ligų, o norinčioms turėti stiprius žvilgančius plaukus ramunėlių nuoviras - nepakeičiama plaukų skalavimo priemonė.
Meškauogės labai sveikatina, jei užklumpa šlapimo pūslės uždegimas.
Paparčio lapai ir šaknys - priemonė mėšlungiui, sąnarių skausmams gydyti.
Pelynų žiedynų arbata gerina apetitą, virškinimą, gydo viduriavimą, pilvo skausmus. Nuoviru galima skalauti burną, kai būna dantenų uždegimas.
Apyniai, valerijonų šaknys gerai ramina.
Baltažiedžių barkūnų turėtų žiemai pasiruošti visos mamos, mat jei vaikelis neramus, naktimis šoka iš patalo ar sapnuoja baisius sapnus, ši vaistažolė stebuklingai padeda. Tereikia mažylį maudant į vonelę įpilti baltųjų barkūnų nuoviro.
Raimonda BAUBLYTĖ
