„Gyvenu sveikai, sportuoju, esu laiminga ir tiesiog mėgaujuosi gyvenimu“, - pareiškė Holivudo aktorė Mišelė Pfeifer (Michelle Pfeiffer) 59-ajame Berlyno kino festivalyje, kuriame pristatė naują savo filmą „Šeri“ („Cheri“).
Festivalis Berlyne - pirmasis iš trijų svarbiausių kasmetinių kino fiestų Europoje. Kiti du kaip įprasta vyks Kanuose ir Venecijoje.
Juosta „Šeri“ sukurta pagal prancūzų rašytojos Kolet (Colette) romaną, parašytą 1920 metais. Jį režisavo Stivenas Frersas (Stephen Frears), prieš 20 metų jau dirbęs su M. Pfeifer filmuojant „Pavojingus ryšius“ („Dangerous Liaisons“).
Prieš 20 metų
Nepaisant populiarumo, kuriuo išsiskyrė iš savo bendraamžių, Preifer gėdijosi savo išorės. 1976 baigusi mokyklą, pasirinko neįprastą profesiją - teismo reporterės. Įstojo į koledžą, tačiau mokėsi jame mažiau nei metus. Metusi mokslą, įsidarbino kasininke vietiniame prekybos centre ir nesuko galvos dėl savo ateities.
Posūkis jos gyvenime įvyko tada, kai draugės įkalbėjo dalyvauti grožio konkurse. Mergina laimėjo Orange grafystės mis titulą ir jai vieno žingsnio tetrūko iki „Mis Los Angeles“.
Tuomet Mišelė suprato, kad pardavėjos karjera - ne visai tai, ko ji nusipelnė šiame gyvenime. Po grožio konkurso jai ėmė siūlyti vaidinti gausybėje reklamos filmukų, o vėliau ir televizijos serialuose.
Pirmieji Pfeifer darbai kine nebuvo pastebėti ir būtų nugrimdzę užmarštin, jeigu ne pasitaikiusi auksinė galimybė vaidinti kartu su Al Pačinu Brajano de Palmos filme „Veidas su randu“ („Scarface“, 1983 m.).
Tačiau kritikų ir žiūrovų pripažinimo aktorė sulaukė po filmo „Istviko raganos“ („The Witches of Eastwick“, 1989 m.) pasirodymo, kuriame vaidino su Džeku Nikolsonu ir Sjuzana Sarandon.
Tuomet Pfeifer jau buvo ištekėjusi už Piterio Hortono (Peter Horton), su kuriuo gyveno iki 1989 metų. Viena iš spaudoje minimų skyrybų priežasčių - Mišelės romanas su Džonu Malkovičiumi, su kuriuo ji filmavosi „Pavojinguose ryšiuose“. Už vaidmenį šiame filme aktorė buvo pirmą kartą nominuota „Oskarui“ kaip geriausia antrojo plano aktorė.
Po metų Amerikos kino akademija vėl iškėlė Pfeifer kandidatūrą - šįkart geriausios aktorės nominacijoje už filmą „Garsieji broliai Beikeriai“ („Fabulous Baker Boys“, 1989). Statulėlės laikyti rankose jai neteko - kaip ir po trejų metų, kai Mišelė buvo nominuota už filmą „Meilės laukas“ („Love Field“, 1992 m.).
M.Pfeifer, 2009, vasario 10 diena.(Scanpix nuotr.)
„Žinoma, aš pasikeičiau“
Prieš porą metų filme „Aš niekada nebūsiu tavo“ jūsų herojė įsimyli 11 metų jaunesnį vyrą. Ką jums reiškia vaidinti pagyvenusią moterį?
Aš nesijaučiu pagyvenusi. Žinoma, pastebėjau, kad pasikeičiau, tačiau stengiuosi nesusikoncentruoti į šį faktą. Dabar tai išgyvenu lengviau nei tada, kai man sukako 40 ir atrodė, kad negalėsiu peržengti ribos. Visi senstame, tačiau kai kartą pripažįsti tai pati sau, palengvėja.
Kai kurie žmonės patiria palengvėjimą tik po plastinės operacijos.
Kai išsimiegu, pasižiūriu į veidrodį - galvoju: „Puikiai atrodau! Galiu dar penkerius metus išsilaikyti be odos patempimo“. O kai pavargstu, sakau sau: „Regis, reikia skambinti daktarui...“
Šiaip ar taip, operacijai pasiryšiu tik tada, kai man bus nemalonu žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje.
Ar jums dabar lengviau gyventi nei jaunystėje?
Anksčiau aš dažnai įsimylėdavau vyrus, kurie man netiko. Tam tikru metu buvau įsitikinusi, kad savo gyvenimą sugadinau. Jeigu tada kas nors būtų pasakęs, kad peržengusi keturiasdešimtmetį turėsiu puikų vyrą, nuostabius vaikus ir sėkmingus vaidmenis filmuose, nebūčiau patikėjusi. Kita vertus, kai prisimenu praeitį, suprantu, kad viską vertinau pernelyg rimtai, kone tragiškai. Dabar aš kur kas dažniau iš savęs pasijuokiu.
Esate sakiusi, jog savo lemtąjį sutikote po to, kai, visiškai nusivylusi vyrais, nusprendėte susikurti šeimą pati: nusipirkote namą ir įsivaikinote mergytę...
Tai labai įsimintinas momentas: kai tik susitvarkiau savo gyvenimą, į jį atėjo teisingas vyras.
Kaip jūs pasiryžote įsivaikinti mulatę?
Klaudijos mama dirbo medicinos seserimi Niujorke. Ji turėjo keturis vaikus ir vos sudūrė galą su galu. Prisipažinsiu: aš buvau šokiruota aplinkinių nusistatymo. Mes gi visi maišyto kraujo! Klaudija - labai gera ir graži mergaitė. Patikėkite - aš ją myliu ne mažiau nei sūnų, kurį pagimdžiau.
Jūs dažnai pakliūdavote į gražiausių planetos žmonių sąrašus. Ar grožis jums palengvino gyvenimą?
Tai mitas, kad išoriškai gražių žmonių gyvenimas idealus.
Gyvenimas iki Deivido
Iki laimingos santuokos 1993 m. su dabartiniu vyru Deividu (David. E. Kelley) asmeninis Mišelės gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Būdama kukli, aktorė gyveno užsisklendusi. Visi jos meilės romanai baigdavosi nesėkmingai. „Tai buvo „pavojingi ryšiai“ su „pavojingais“ Holivudo vyrais. Normalūs neprieidavo prie manęs, užtat prieidavo tie, su kuriais neturėjau būti.“
Su aktoriumi Fišeriu Stivensu (Fisher Stevens) Mišelė gyveno trejus metus. „Jis buvo puikus vaikinas, bet aš abejojau, ar mudu nugyvensime visą gyvenimą kartu.
Jam buvo 29, man - 35 metai. Aš norėjau stabilumo, namų, vaikų ir, žinoma, Jo, savo Vyro, giminingos sielos...“
Galiausiai Mišelė nusprendė susikurti šeimą pati. Ji įsivaikino mulatę Klaudiją Rouz (Claudia Rose).
„Ko gero, nereikia nė aiškinti, kaip svarbu moteriai būti reikalingai, džiuginti ir globoti aplink esančius mylimus žmones.“
Netrukus ją sužavėjo Holivudo teleprodiuseris Deividas Kelis (kūręs „Picket Fences“ ir „Chicago Hope“). Praėjus lygiai 9 mėnesiams po vestuvių, jiems gimė sūnus Džonas Henris (John Henry).
„Dievinu savo vyrą“
Jis pakerėjo savo tylumu. „Pirmą kartą sutikau žmogų, kalbantį mažiau už mane“, - prisimena Mišelė.
„Mano vaikai yra mano gyvenimas. Ko gero, tą patį pasakytų kiekviena motina. Ir tai būtų tiesa.“
Brangindama šeimyninį gyvenimą, aktorė išvyko iš Holivudo su vyru ir vaikais, atmetusi keletą vertingų kvietimų filmuotis - pavyzdžiui, „Esminiame instinkte“ ir „Evitoje“.
Tuomet, paklausta, ar tai auka dėl vaikų, Mišelė atsakė: „Ne, vaikai galėtų važiuoti su manimi. Tačiau tai reikštų, kad Deividas lieka vienas. Nemanau, kad tai teisinga. Ilgi išsiskyrimai prie gero nepriveda, ir aš nenoriu rizikuoti mūsų laime. Deividas ne toks žmogus, kokius pažinau ankstesniame savo gyvenime. Nuo to laiko, kai tapo šeimos žmogumi, jis dirba griežtai pagal grafiką - nuo 9 iki 18 val. Jis pats geriausias žmogus iš visų mano sutiktų. Jis ne aktorius. Aš myliu aktorius, bet paprastai tai labai sunkūs žmonės su savo demonais sieloje. Aš dievinu savo vyrą.“
David E. Kelley.(Scanpix nuotr.)
