XX a. pradžioje garsusis išradėjas Tomas Edisonas nesėkmingai mėgino išrasti telefoną, kuriuo gyvieji galėtų susisiekti su mirusiaisiais. Panašūs bandymai, pakartoti Anglijoje ir JAV maždaug 1940-aisiais, taip pat nepavyko. Tačiau, regis, norintiems „prisibelsti“ į gyvųjų pasaulį mirusiesiems jokio specialaus įrenginio nereikia - jie gali tai padaryti paprasčiausiu telefonu.
Kad jums paskambintų mirusysis, nereikia būti ypatingam - tokių skambučių dažniausiai sulaukia paprasti žmonės, neturintys jokių mistinių savybių.
Amerikietė Valerija liūdėjo dėl savo mylimojo mirties. Apimta depresijos mergina net nesikėlė iš lovos - tik gulėjo ir žiūrėjo į lubas. Vieną gražų vidurdienį suskambo telefonas. Pakėlusi ragelį Valerija atpažino prieš aštuonis mėnesius mirusios senelės balsą. „Tu dabar pat pakilsi iš tos lovos, supratai?“ - paliepė mirusioji. „Taip, senele“, - tepajėgė suvapėti nustebusi mergina. Kaip vėliau ji prisipažino savo draugams, šis skambutis įkvėpė ją naujam gyvenimui. Valerija sako, kad velionės senelės balsas skambėjo tarytum iš labai toli.
Deja, daugelis mirusiųjų nepasako nieko rišlaus arba kartoja vis tas pačias keistas frazes. Jie nieko nepasakoja apie gyvenimą anapus... Tik retkarčiais skambinantiesiems išsprūsta: „Jie sakė, kad man negalima skambinti“, ar panašus sakinys.
Pranešė apie paslėptą testamentą
Aktorės Idos Liupino tėvas, miręs Londone per Antrąjį pasaulinį karą ir nespėjęs pareikšti savo paskutinės valios, po pusės metų paskambino dukrai ir papasakojo apie slaptavietę, kurioje laikė savo dokumentus. Mirusiojo nurodytoje vietoje iš tiesų buvo rastas testamentas...
Žmonės, sulaukę keistų skambučių, teigia, kad mirusiųjų balsai būna visiškai tokie patys kaip tada, kai jie dar gyveno. Skambinantieji vartoja ir savo mėgstamus žodžius, švelnius vardus. Neretai ryšys būna prastas dėl įvairių trikdžių ir pašalinių balsų, tarytum būtų susikirtusios kelios telefono linijos. Dažniausiai nevyksta „tikras“ pokalbis. Atsiliepęs žmogus tiesiog atpažįsta mirusio artimojo balsą arba išgirsta kokią nors frazę, kuri leidžia suprasti, kad skambino būtent mirusysis.
Paliko žinutę atsakiklyje
Viena amerikietė tvirtina girdėjusi telefonu savo mirusios motinos balsą. „Buvau ką tik po operacijos, - sakė moteris, - tokios, kuriai mano mama nepritartų. Grįžusi iš ligoninės atsakiklyje radau paliktą žinutę - piktą velionės mamos šūksnį: „Tai aš!“ Taip ji, būdama gyva, mėgo atsiliepti į telefono skambučius.“ Po motinos mirties tuo metu buvo praėjęs vienas mėnuo. Velionės balsą nedvejodami atpažino ir moters brolis bei tėvas.
Paslaptingų reiškinių tyrinėtojai net suskirstė tokius skambučius į kelias grupes: „paprastus“, „ilgus“, „tikruosius“ ir „atsakomuosius“. Patys dažniausi yra neilgai trunkantys „paprastieji skambučiai“. Tuomet vaiduoklis skambintojas ištaria ne daugiau kaip trisdešimt žodžių. Dažniausiai jis kartoja kokią nors frazę ar klausimą ir visai nereaguoja į atsiliepusiojo žodžius. Paprastai toks pokalbis nutrūksta tik tada, kai ragelį padeda atsiliepęs gyvasis.
„Ilgieji“ skambučiai kur kas retesni. Jie išskirtiniai tuo, kad atsiliepiantysis dažniausiai nė nežino, kad jam skambinantis žmogus yra jau miręs ir kalba su juo tarytum su gyvu. Tiesa, pastebėta, kad per tokius pokalbius skambinantys mirusieji vengia atsakinėti į klausimus apie savo ateities planus ar sveikatą. Na, o „tikrieji“ ir „atsakomieji“ skambučiai skiriasi tuo, kad pirmuoju atveju skambina pats mirusysis, antruoju - gyvasis skambina jau mirusiam žmogui dar nežinodamas apie šio mirtį ir sulaukia atsakymo...
Rūpestinga roko muzikanto senelė
1969 metais telefonas suskambo amerikiečio roko muzikanto Karlo Uphofo draugo namuose. Atsiliepęs Karlas atpažino prieš dvi dienas mirusios savo mylimos senelės balsą...
Karlo senelė buvo kurčia, tačiau mėgdavo skambinėti anūko draugams ir klausti: “Ar Karlas pas jus? Pasakykit jam, kad tuojau pat eitų namo." Kadangi atsakymo ji vis vien negalėdavo išgirsti, padėdavo ragelį.
Muzikanto draugus labai nervindavo šis senosios ponios įprotis. Negana to, rūpestingoji močiutė sugebėjo paskambinti savo anūkui net iš ano pasaulio...
Tyrinėjantys šį reiškinį psichologai nusprendė pasidomėti, kiek laiko dažniausiai būna praėję nuo skambinančio mirusiojo mirties ir jo skambučio. Mokslininkai tikėjosi, kad dauguma tokių įvykių turėtų nutikti nepraėjus nė parai po skambinančiojo mirties - greičiausiai sielvarto prislėgti ir niekaip negalėdami susitaikyti su artimo žmogaus praradimu draugai ar giminaičiai išgalvoja tokius skambučius, o gal net patys sau skambina. Tačiau atlikus statistinius skaičiavimus pasirodė, kad beveik trečdalis mirusiųjų skambino artimiesiems praėjus pusmečiui ar ilgesniam laikui nuo savo mirties. Mokslininkus labai nustebino tai, kad nuo aštuonių iki trisdešimties dienų po artimojo mirties tokių skambučių beveik neužfiksuota.
Anūkei skambino iš jos pačios telefono
Tyrinėtojus domina ir techninis mirusiųjų skambučių aspektas. Ar jie iš tiesų naudojasi telefonu taip pat, kaip mes, skambindami savo draugui? Ar priverčia gyvuosius girdėti savo skambutį ir balsą ragelyje kokiu nors „vaiduoklišku“ būdu?
Dažniausiai mirusiųjų skambučiai niekuo nesiskiria nuo paprastų: jei namie yra keli „sublokuoti“ telefonai, jie visi suskamba vienu metu. Tačiau yra buvę ir tokių atvejų, kai iš visų namie esamų telefonų skambėjo tik vienas, skambučio garsas buvo ne toks kaip visada, tarsi prislopintas, pokalbio pabaigoje ragelyje tvyrojo tyla, o tuo metu dirbęs operatorius neigia priėmęs tokį skambutį.
Viena anglė ponia Vilson be galo troško gauti bent kokią žinutę iš savo mirusio senelio. Tuo metu Liverpulio radijuje savo laidą turintis mediumas Džeimsas Byrnas tvirtino, jog gali gauti žinutes iš ano pasaulio. Jo laida buvo labai populiari, telefono linijos tiesiog lūždavo nuo skambučių žmonių, norinčių paprašyti, kad mediumas susisiektų su mirusiais artimaisiais. Viena tokių buvo ir ponia Vilson, bet jai taip ir nepavyko prisiskambinti mediumui. Nusiminusi moteris pasiklausė radijo ir nuėjo miegoti. Tačiau netrukus, apie dešimtą vakaro, suskambo telefonas. Pažįstamas senelio balsas (atrodė, kad jis sklinda iš labai toli) ištarė: „Mieloji, man viskas gerai, esu su tavo senele ir kitais mirusiais žmonėmis. Negalvok apie praeitį ir judėk į priekį. Linkėjimai vaikams.“ Nustebusi moteris, manydama, kad tai gali būti pokštas, paskambino telefonų tarnybai, norėdama sužinoti skambinusiojo numerį. Tačiau pasirodė, kad poniai Vilson buvo skambinta... iš jos pačios telefono.
