Feisbuke jis išsakė savo poziciją.
„Greičiausiai susilauksiu kontratakų iš dalies bičiulių, bet abejingai ir net įtariai žiūriu į deklaraciją „No Culture, No Future“. Vien todėl, kad nemėgstu apokaliptinių pareiškimų, o tuo labiau, kai jie neparemti jokiais tyrimais ar įrodymais.
Skambusis „No Culture, No Future“, matyt, atėjo iš tokio pat pavadinimo kanadiečio Simon Brault knygos, kurioje jis teigia, jog prieiga prie visokiausių menų yra ne tik žmonijos teisė, bet ir būtinybė. Nuoširdžiai prisipažįstu, kad knygos dar neskaičiau, o tik dabar radau gūgle, bet galiu lažintis, kad jos neskaitė ir absoliuti dauguma užsidėjusių lozungą, tad čia mes su vienodomis kortomis. Pirmiausia, nesiginčysiu su kultūros biurokratu Simon'u, kad civilizuotoje šalyje menai ir kūryba (o šiame kontekste „kultūra“ reiškia būtent tai) tikrai yra TEISĖ ir gali būti BŪTINYBĖ. Kaip nesiginčyčiau, kad ir šaudymas iš lanko ar senių besmegenių lipdymas gali prisidėti prie asmenybės tobulėjimo. Tačiau „No Culture, No Future“ yra visiškai kito lizdo paukštis, kurį reikėtų vertinti kaip klikbaitinę antraštę ir nieko daugiau.
Panašiais toli siekiančiais pareiškimais žmonija liūliuojama per amžius, paprastai kažkurioms visuomenės grupėms siekiant ar ginant savus interesus. Tad jau mes girdėjome, jog ateities nėra be religijos, be komunizmo ar fašizmo, be naujo telefono, be valstiečių ar konservatorių, be lito, be bankų ar be alkoholio degalinėse.
Nors, tiesą sakant, yra tik keli dalykai, be kurių visų mūsų žmogiška ateitis tikrai miglota -- be maisto, be vandens ir lopinėlio žemės. Pirmiausia, niekaip nėra įrodyta, kad menai kažkokiu būdu sukuria žmonijos ateitį ar jų nebuvimas ją atima. Kažkaip, nei tapytojai, nei baleto šokėjai, nei kompozitoriai, jokie visuotinai pripažinti šedevrai Žemėje neišnaikino karų, išnaudojimo, bado ir niekšybių. Na ir kas, kad koks H.Gėringas buvo toks tapybos mylėtojas. Kas, kad Stalinas rašė eilėraščius, o Neronas grojo lyra? Pagaliau, ar urviniai žmonės savo ateitį labiau kūrė ant sienų anglimi piešdami antilopes ar, visgi, jas sumedžiodami?
Antriausia -- net jeigu šiuolaikiniame pasaulyje ir yra DIDŽIŲJŲ, kurių indėlis kultūrai visuotinai pripažintas kaip vertingas ir globotinas po kokios nors Kultūros ministerijos sparneliu, tai, pripažinkime sau, kad daugelis mūsų kuriančiųjų kūryba užsiimėme ne garantijų ieškodami, o todėl, kad esam taip sutverti. Gal tik Juozas Statkevičius gali kartoti, kad visą gyvenimą dirbo Tėvynei, bet kiti, kuklesni ir labiau sąžiningi, tyliai pripažinkime, kad kuriame ne todėl, kad šalis be mūsų neišgyventų, o todėl, kad be kūrybos neišgyventume patys. Tad iš to išplaukia:
Trečiausia -- šūkis „No Culture, No Future“ yra nieko nesakantis, korektiškas ir veidmainiškas lozungas, po šlykščia šilto pieno plėvele pakišantis labiau žemiškus ir konkrečius rūpesčius. Kitaip nei visa šalis, meno, kultūros, popso ir visi kiti laisvieji paukšteliai karantine sėdi ne nuo gruodžio, o nuo rugsėjo. Dėl veiklos pobūdžio, net į pogrindį negali nueiti. Sėdi tyliai, nes būdami gana empatiški, supranta, jog nėra patys svarbiausi. Būdami gana biedni, supranta, jog neturi įtakos. Būdami gana negausūs supranta, kad yra nepastebimi. Būdami dideli individualistai supranta, kad neturi jokios organizacijos, kuri juos gintų. Būdami savo sėkmės įvaizdžio įkaitais supranta, kad kažkaip nelygis skųstis. Būdami susiskaldę supranta, jog neturi jokių svertų kažkuo pagrasinti. Pagaliau, būdami gana kultūringi, rašinėja tas iš piršto laužtas abstrakcijas apie kultūrą.
Ir aš labai gerai tai jaučiu, nes esu vienas iš jų. Aišku, lyginant su daugeliu, man pasisekė kur kas labiau, kadangi prekiaudamas ginklais ir narkotikais dar turiu šalutinių pajamų ir nepretenduoju į jokią valstybės paramą. Bet jeigu reikėtų rašyti tą feisbukinį lozungą, atspindintį visą situaciją, tai jis būtų ne „No Culture, No Future“. Jis būtų trumpesnis ir nuoširdesnis -- „Už*******“, – savo mintis dėstė M. Mikutavičius.
