Tiesa, artimiausius nustebino ne tai, kad ji pasirinko kitą kelią, veikiausiai daug didesnę nuostabą kėlė tai, kad taip ilgai užtruko, kol suprato – teisė nėra jos sritis. Ieva atvira – prireikė ne vienerių metų sau pripažinti, kad tai nėra darbas, kurį norėtų dirbti visą gyvenimą, o ir mintį apie dar vienas studijas kone metus vijo šalin.
Jėgas išbandė ir FNTT, ir prokuratūroje
Tačiau apie viską nuo pradžių. Mokykloje Ievai sekėsi daug dalykų, todėl, kaip pati sako, nebuvo jokio „kabliuko“, už ko kabintis atėjus metui rinktis studijų kryptį. Medicina ją visad žavėjo, domino, tik asocijavosi vien su klinikine praktika, o ir chemija nebuvo jos stiprioji pusė, biologijos egzamino nelaikė.
Šiandien moteris juokiasi – vos sulaukus pilnametystės rinktis, su kuo sieti visą savo gyvenimą, nebuvo lengva užduotis, tad stojo į vieną populiariausių studijų krypčių tuo metu: teisę ir valdymą.
„Pirmaisiais metais išvis nesupratau, ką ten veikiu, vienintelis dalykas, kuris man tikrai patiko, buvo teismo medicina – galvojau, kad gal metas mesti teisę ir stoti į mediciną, bet esu toks žmogus, kad jeigu ką pradėjau, turiu ir pabaigti.
Antraisiais metais prasidėjo baudžiamoji teisė ir man pasidarė labai įdomu – panirau į tai stačia galva, įtikinau save, kad čia yra mano vieta, radau tai, kas man patinka. Visos kitos teisės šakos galėjo neegzistuoti, baudžiamoji teisė buvo man ir mano“, – pasakojo I. Rupšienė.
Atsidavusi šiai teisės sričiai ji išsikėlė sau aukščiausius tikslus, nes visada turėjo atkaklumo neslysti paviršiumi, o siekti aukštumų, tapti savo srities eksperte. Taip prabėgo ketveri metai bakalauro studijose, vėliau ir magistrantūra.
Praktika Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje padėjo išsigryninti, kad finansiniai nusikaltimai – ne jai, tačiau ikiteisminiai tyrimai atrodė įtraukiantys, kol nepabandė to savo kailiu.
„Baigusi magistrą įstojau į doktorantūrą, atlikau praktiką apylinkės prokuratūroje, bet bylos nebuvo tokios įdomios, kaip daugelis įsivaizduoja – kiekvieną dieną sėdėdavau prie dokumentų apie neteisėtai nupieštus grafičius ar padarytus smulkius nusikaltimus.
Buvo ir taip, kad ateini į teismo posėdį su prokurore, sutuoktiniai skiriasi, bet moteris kaltina vyrą smurtu ir penkias valandas jie skalbiasi apatinius. Išėjom abi tokios sunešiotos, kad net pagalvojau, ar čia tikrai tai, ką norėčiau veikti visą gyvenimą? Bet tada jau studijavau doktorantūroje, negalėjau visko mesti“, – prisimena pašnekovė.
Darbas advokatūroje
Baudžiamoji teisė, Ievos teigimu, yra labai siaura sritis, ji galėjo dirbti su ikiteisminiais tyrimais, prokuratūrose, advokatūroje, teismuose arba likti akademiniame pasaulyje. Norėjosi išbandyti viską – taip ji atsidūrė advokatūroje:
„Teko dirbti prie tikrai stiprių bylų, sunkių, rezonansinių, bet tai nebuvo mano arkliukas, sakiau sau, kad niekada negalėčiau būti kitoje barikadų pusėje, nors teko būti situacijose, kai teko paminti savo principus.
Teisiškai visa byla susivyniojo tvarkingai, laimėjome didžiulę rezonansinę bylą, bet viduje supranti, kad taip negali būti – žmogus padaro didelį nusikaltimą, pavagia didelę sumą pinigų, bet gauna vos poros tūkstančių dydžio baudą. Niekada advokatūroje negriežiau pirmu smuiku, bet supratau, kad tai – ne man.“
Po šios patirties gyvenimo keliai nuvedė į Lietuvos kurčiųjų asociaciją, kur ji dirbo teisininke, tik antrame doktorantūros kurse su vyru ėmė galvoti apie šeimos kūrimą, nes norėjosi nuo visko pailsėti.
Šiuo gyvenimo etapu į jos domėjimosi lauką pateko ir sveikas gyvenimo būdas, nes aiškiai suprato – norint kurti šeimą, metas pamiršti nerūpestingą gyvenimo būdą ir labiau rūpintis savimi.
„Kai pastojau ir išėjau motinystės atostogų, vieną vakarą labai paprastai pasakiau vyrui, kad, žinai, man nepatinka teisė. Mano vyras labai ramiai atsisuko ir pasakė, kad seniai tai jautė ir žinojo. Pradėjau austi mintį, kad po vaiko priežiūros atostogų nebenoriu grįžti į doktorantūrą, nes neparašysiu pasirinktos temos apie korupciją ikiteisminiame tyrime – ne dėl to, kad nesugebėčiau, o dėl to, kad manęs tai visiškai nedomino.
Pradėjau galvoti ir apie darbą – buvo aišku, kad į asociaciją dirbti nebegrįšiu, bet ar noriu eiti toliau dirbti su ikiteisminiais tyrimais? Kai tampi mama, pradedi labiau vertinti emocinę būklę, šeimos saugumą. Tai vis tiek yra kriminalinis pasaulis. Gerai, jeigu dirbsi su grafiti piešėjais, gyvensi ramiai, bet aš niekada nėjau pažeme, galvojau apie aukštas pareigas ir man buvo svarbus mano šeimos saugumas“, – kilusias dvejones prisiminė Ieva.
Buvusi kriminalistė – būsima dietistė
Tada įvyko, kaip ji sako, savotiška identiteto krizė – teisėje ji niekada nesijautė kaip savo srities ekspertė, niekada nelipo į sceną kalbėti apie baudžiamąją teisę, niekada to nemokė kitų, nors ir turėjo praktikos – nenorėjo imtis daryti to, kur jaučiasi esanti tik puse kojos.
Jau tuomet ji aktyviai domėjosi sveika gyvensena, ypač mitybos tema, skaitė knygas, mokslinius straipsnius, lankė įvairiausius įmanomus kursus, sukaupė gausų žinių bagažą. Atėjus momentui spręsti, ko imtis toliau, Ieva pasvarstė, kad sveikos gyvensenos tema per tiek metų jai nepabodo, jei tik su kuo nors pradėdavo apie tai diskutuoti, galėjo kalbėti valandų valandas.
Ir išbandžiusi buvo daug ką – vien teorijos Ievai nepakanka, ji visko imasi praktiškai, tad išbandė įvairiausius mitybos variantus: veganizmą, vegetarizmą, mitybą be glitimo, be pieno produktų, protarpinį badavimą, kad galėtų stebėti, kaip į viską reaguoja organizmas, kaip kečiasi savijauta, emocijos.
„Aš buvau pilnai pasinėrusi į šią sferą, bet pradėjau galvoti – man virš 30 metų, aštuonerius metus paskyriau teisės studijoms, turiu teisinę praktiką, negaliu paprasčiausiai ateiti į ligoninę, pasakyti: „Laba diena, labai noriu čia dirbti, nes man tai labai įdomu“ arba prisistatyti, kas esu ir pakviesti žmones į konsultacijas sveikos gyvensenos klausimais – kas aš tokia, kad galėčiau tai daryti?
Esu akademinis žmogus, mano manymu, jeigu nori būti kažkurios srities profesionalas, turi turėti akademinį išsilavinimą, nes nė vienuose kursuose, kuriuos lankiau, manęs nemokė biochemijos, mikrobiologijos, kas yra labai svarbu dirbant su mityba. Negalėjau būti savamokslė ekspertė, bet vis galvojau – nejau dabar visko imtis nuo pradžių?
Iš pradžių mintį studijuoti numečiau, nors mane labai viliojo gyvensenos medicinos magistro studijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete, bet tai reiškė, kad turiu vėl grįžti į 12 klasę, išsilaikyti biologijos, chemijos egzaminus, tada įstoti į visuomenės sveikatos, dietetikos ar kitos srities bakalaurą, atiduoti tam ketverius metus, tada vėl toliau studijuoti – tai šešeri, septyneri metai studijų, jau ir taip aštuonerius tam atidaviau“, – kalbėjo I. Rupšienė.
Tik kuo ilgiau galvojo, tuo aiškiau suprato, kad metai vis tiek eina ir per tuos vienerius metus, kol svarstė, jau būtų baigusi pirmąjį kursą. Tuo metu ji jau dirbo su skandinavų įmone, konsultavo mitybos papildų klausimais, aplink ją susibūrė platus ratas pažinčių: medikų, profesorių, dietistų, dietologų, kineziterapeutų, trenerių.
Laukti nebebuvo ko, tik reikėjo nuspręsti, ką rinktis: slaugą ar dietetiką, kol galiausiai išsigrynino – mitybos temos ją domina, čia yra neišsemiami klodai informacijos, tad kam rinktis slaugą? „Viskas buvo aišku – einu į dietetiką, o kaip bus toliau, parodys laikas“, – šypteli Ieva.
Žinių semiasi dietetikos studijose
Dabar ji – jau antrajame dietetikos studijų kurse Vilniaus kolegijoje, vasarą atliko praktiką Santaros klinikose. Moteris juokiasi niekada nemaniusi, kad būdama 34-erių ligoninės valgykloje skus bulves ir gamins maistą pacientams, bet tai jos visai negąsdina, nes supranta – tai savalaikis svajonės išsipildymas:
„Man labai patiko vienos profesorės mintis, kad neturėkite vieno išsilavinimo, nes tai – kaip išmokimas vaikščioti tik į priekį, nepasisukant į nė vieną šoną. Aštuoneri metai teisės studijose man davė labai daug ir aš nejaučiu iššvaisčiusi laiką veltui.
Dietetikos studijos tikriausiai ir turėjo ateiti tik dabar – jeigu dabar grįžčiau į 12 klasę, vis tiek nestočiau į dietetiką, nestočiau ir į teisę, į mediciną – taip pat ne. O dabar man mokytis yra vienas malonumas, man virš 30-ies, nėra jokių problemų bendrauti su dėstytojais, diskutuoti, kelti klausimus – mano patirtis yra visiškai kitokia nei būtų buvusi 18-ikos, kai bijai paklausti, nes nesupranti.
Dabar aš nebebijau nesuprasti, suprantu, kad ne pažymiuose esmė, aš atėjau čia pasisemti žinių, gauti kvalifikaciją. Tai, aišku, reikalauja daug laiko, bet aš išmokau mokytis, man įdomu tai, ką darau, mokausi visada, kai tik turiu laisvo laiko, mano visos knygos, kurias skaitau, visos tinklalaidės, kurias klausau, yra vien tik apie tai“, – džiaugėsi pašnekovė.
Sukauptomis žiniomis Ieva dalijasi ir su kitais – skaito pranešimus konferencijose, skelbia turinį socialiniuose tinkluose ir veda asmenines konsultacijas. O kokį patarimą ji turi visiems, siekiantiems gyventi sveikiau?
„Mes visi norime stebuklingos piliulės, bet jos tiesiog nėra. Viskas susiveda į penkis svarbiausius dalykus: mitybą, miegą, sportą, emocinę sveikatą ir socialinę aplinką. Kai tai pasakau, visi nustemba, neva, tai viskas? Bet kai pradedame žiūrėti giliau, žmogus supranta, kad visose srityse nėra gerai.
Mes visi žinome, ką reikia daryti, kad būtume sveikesni, bet mūsų smegenys daro viską, kad mes liktume savo pažįstamame, komfortiškame burbule ir nieko nekeistume, todėl pokyčius reikia pradėti mažais žingsneliais, nuo pačių mažiausių dalykų. Ir tam reikia turėti kitą žmogų šalia – dietistą, dietologą, mitybos specialistą – kad galėtum šį kelią eiti kartu, nes vienam pasiekti rezultato yra labai sunku. Turi tai daryti ne vienas, ne aklai.
Jei sugalvojame eksperimentuoti be specialisto, mes bėgame maratoną tam nepasiruošę, ieškome lengviausios išeities. Aš netikiu mitybos planais, kurie skirti visiems, man atrodo, kad visi esame individualūs ir tai, kas tinka man, nebūtinai tik kiekvienam. Neužtenka vien įtraukti į mitybą daugiau daržovių – tai nepadės, jei mūsų emocijos kaip amerikietiški kalneliai“, – kalbėjo ji.
Ir paklausta apie populiariąsias dietas, I. Rupšienė tvirtai sako, kad jų besigriebiantys dažnai pamiršta atsakyti į svarbiausius klausimus: kaip ilgai galėsiu save riboti ir kaip gyvensiu paskui?
„Kada žmogus priauga daugiausiai kilogramų? Išvažiavęs atostogauti, kai nebenori mąstyti apie kiekvieną kąsnį. Bet mes galime išmokti gyventi taip ir sustyguoti organizmą, kad jis nenorėtų šlamštmaisčio, kad nebūtų emocinių persivalgymų, išmoktume rinktis tai, kas mums palanku. Visi ribojimai nėra naudingi, jeigu tai nėra ligos atvejis, kai kažko privalai atsisakyti.“
