19-kos metų kūrėja Jolita Vaitkutė, „LOGIN 2015“ nominuota metų interneto žmogaus apdovanojimui, yra ne tik iškalbinga, talentinga, kasdien savo veikloje vis didesne profesionale tampanti mergina. Ji – subrendusi, daug išmananti ir tvirtą nuomonę turinti asmenybė. Jolita nebijo savo sėkmės ir nesuka galvos dėl to, kad gali būti palaikyta arogantiška – ji tiesiog žino, kad savo profesinėje srityje yra labai gera!
Įprasta, jog pokalbis su pašnekovu „sugula“ į gana įprastos formos interviu. Tačiau jau pašnekesio su Jolita pradžioje buvo aišku, kad pašnekesio forma negali būti tradicinė. Paskaitą „Kaip valdyti savo kūrybiškumą“ skaičiusi Jolita puikiai valdo kalbėjimo meną, tad klausimų užduoti jai nė nereikėjo. Na, tik vieną: „Gal gali papasakoti apie save viską, pradėdama nuo pačios pradžios?“
Nors J. Vaitkutės kalba gali pasirodyti itin diplomatiška (mergina manė tapsianti politike!), šiame straipsnyje ji puikiai kalba už du ir pasakoja apie itin svarbius dalykus, kurie praverčia kiekvienam, siekiančiam užsibrėžtų tikslų. Kviečiame susipažinti.
„Esu kilusi iš Joniškio ir ten gyvenau iki praėjusių metų birželio. Po abitūros egzaminų atvykau į Vilnių, kur iš karto pradėjau savo darbo praktiką. Viskas prasidėjo nuo to...
Būdama gal ketvirtoje klasėje, parašiau pirmąjį savo eilėraštį, kuris laimėjo respublikinį konkursą. Vėliau, stipriai patikėjusi savo jėgomis, gal net perdėtai, tapau literatų klubo nare – ten buvau apsupta vien vyresnių žmonių, kurie mane ugdė ir augino. Tuo metu labai daug rašiau ir tikėjausi, kad su šia veikla siesiu savo gyvenimą. Šitai mane atvedė į jaunimo organizacijų sąjungą „Apskritas stalas“. Jame kurį laiką buvau prezidente ir jaunimo tarybos pirmininke. Tuomet sekė LMP (Lietuvos mokinių parlamentas), Lietuvos moksleivių sąjunga... na, ir planavau tapti politike.
Užsiėmiau jaunimo politika ir galvodavau kaip tiems dėdėms „duoti į skudurus“, dirbau su jaunimo švietimu, socialinės integracijos institutu... Dariau daug dalykų, susijusių su visuomene ir save ateityje įsivaizdavau kaip jaunimo lyderę, iniciatyvų, renginių organizatore. Beje, dar vis organizuoju gan underground‘inį festivalį „Saulėtosios naktys“ . Šiemet jam sukanka jau aštuoneri metai. Šis renginys kiekvieną rugpjūtį vyksta sodyboje, kurioje susirenka apytiksliai tūkstantis žmonių.
Visi mano užsiėmimai daugiau ar mažiau nebuvo susiję su vizualu. Tačiau veikiau ir kitus dalykus – piešiau ir trylikos metų baigiau meno mokyklą. Taip atradau vizualųjį meną. Besimokydama gimnazijoje galvojau, kad iki jos baigimo turiu viską, ką įmanoma, nuveikti ir atrasti save, sužinoti, kuria linkme turėčiau eiti toliau.
Šiuo metu man yra devyniolika metų, esu patyrusi ir išmokusi daug dalykų. Galėčiau pasakoti apie tai, kaip išgyvena priklausomybių turintys žmonės, nes yra tekę vykti į Visagino reabilitacijos centrą, kur susitikau su nuo heroino priklausomais pacientais ir klausiausi jų istorijų. Galėčiau pasakoti ir apie tai, kaip su ministrais, įvairiais politikais diskutuodavome ir kurdavome tobulesnio švietimo vizijas.
Taigi, gyvenimo pažinimo spektras buvo iš tiesų platus. Tai padėjo suprasti, kad pati turiu mintį, kojas, rankas, tiksliau, turiu galią kurti. Niekada nenorėjau tapti kūrėja, kurios darbai eksponuojami nieko nereiškiančiose galerijose į kurią žmonės ateina tiesiog pasigrožėti. Norėjau, kad mano kūrinys siųstų žinutę, skatintų galvoti.
Iki mokyklos baigimo buvau atradusi ir susikūrusi sau nišą, todėl jaučiausi gana „kietas“ vaikas. Tuo metu jau žinojau, kad esu gera savo srityje ir ką noriu daryti, todėl gaišti laiką vasaros atostogoms nemačiau prasmės. Dar besiruošdama brandos egzaminams išsiunčiau savo portfolio kiečiausioms reklamos agentūroms bei production house’ams, nes norėjau po abitūros pradėti praktiką. Kitą dieną man paskambino iš agentūros, į kurią patekti norėjau labiausiai, ir pakvietė atvykti pasikalbėti! Pokalbis praėjo sėkmingai, tad pamaniau „velniop akademizmą, aš noriu čia būti“. Na, ir, nepraėjus nei porai dienų nuo paskutinio egzamino, išvykau į Vilnių.“
Jolita netikėtai pabeldžia į kavinės langą. Kitoje jo pusėje – vyrukas, vilkintis „Man ne dzin“ džemperį. Mergina plačiai jam šypsodamasi mojuoja į viršų iškeltais nykščiais, taip rodydama, jog džiaugiasi, kad praeivis palaiko „Man ne dzin“ iniciatyvą. Už sekundės tas pats vyrukas jau stovi prie Jolitos, jiedu „persimeta“ keliais žodžiais apie tai, kad reikia balsuoti. Tačiau tęskime Jolitos pasakojimą.
„Vėliau įstojau į grafinio dizaino specialybę kolegijoje, bet ten ilgai neužsibuvau. Sėkmingai tęsiau savo veiklą tiek reklamos agentūroje ir studijoje, tiek dirbdama su savo projektais, kartas nuo karto paragaudama „laisvo samdinio“ duonos. Kūriau vis didesniems projektams, tad jau turiu ir komunikacijos vadybininkės, ir dizainerės – kūrybininkės patirties.
Grįžkime prie to, jog dabar dirbu agentūroje. Ir, nors ta pati ofiso kėdė ankstesnėje darbovietėje mane buvo ėmusi varžyti, dabar į darbą įmonėje žvelgiu kaip į discipliną, kuri karjeroje yra ypatingai svarbi. Po darbo imuosi savo projektų kūrimo. Turbūt daugelis pastebėjo facebook’e išplitusį video „Man ne dzin“ su Basanavičiumi iš susukto popieriaus – sukūriau šią 3D projekciją, kai LiJOT (Lietuvos jaunimo organizacijų taryba) mane pakvietė prisidėti prie politinio aktyvumo skatinimo projekto. Ką apie mano veiklą sako tėvai? Jie nėra menininkai, tad nenuostabu, kad jiems sunkiai sekasi mane suprasti. Kai vaikas ant palangės iš šaltibarščių ima piešti gerbiamą Prezidentę Dalią Grybauskaitę, pirma tėvams šovusi į galvą mintis būna „wtf???“
Kokie ateities planai? Vienas mano projektų – „Litai“, su šia idėja judu į priekį. Taip pat noriu būti art direktore ir įkurti savo studiją. Šiuo metu ruošiuosi kelionei į trečią pagal dydį pasaulyje parodą „Expo 2015 Milano“, vykstančią kas tris metus. Joje dalyvauja visos valstybės ir demonstruoja, ką savo šalyje turi geriausio. Į Milaną vykti mane pakvietė Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija. Šis pakvietimas man – labai svarbus laiptelis, todėl jau pradedu planuoti kaip save pristatysiu ir kitoms šalims.
Esamuoju laiku mano veikla tampa pasauline: neseniai skambino toks bičas iš Stokholmo, spaudos ir televizijos asociacijos. Jis nori atskristi į Lietuvą vien tam, kad apie mane parengtų reportažą. Apie mano veiklą taip pat rašė ir žurnalas, turintis apie 20 milijonų unikalių skaitytojų.
Svarbiausia – aistra tam, ką darai. Kai imi abejoti – negali abejonių demonstruoti kitiems, priešingai. Privalai garsiai šaukti apie tai, kaip aklai tiki savo idėja. Taip, tai daryti turi net tada, kai atsiranda trukdžių, galinčių per sekundę sugriauti tavo planus.
Aš nuoširdžiai nesuprantu žmonių, kurie gyvenime tiesiog chill'ina. Negalima tiesiog stovėti vietoje, nes tai reiškia tik vieną: kol tu stovi, kiti eina į priekį, vadinasi, tu eini atgal. Logiška, ar ne? Todėl visiškai nematau prasmės kiekvieną penktadienį eiti tūsinti. Nors čia nieko blogo, tačiau vakarėliai, išskyrus labai laikiną gerą emociją, tavo asmenybei visiškai nieko neduoda. Jeigu netobulėji kaip asmenybė, vadinasi, vegetuoji.
Tam, kad judėtum į priekį, labai svarbu teisingai pasirinkti tave supančius žmones, nes bendravimas su jais nėra tiesiog komunikavimas – iš bendravimo su vienu ar kitu žmogumi turi kažką pasiimti. Geriau nedalinti savęs visai, nei dalinti bet kam.
Galbūt skamba kiek egoistiškai, tačiau, susikoncentravęs ties judėjimu į priekį ir priimdamas teisingus sprendimus, tampi žmogumi – sraigteliu, kuris išjudina daugiau žmonių – sraigtelių ir šio mechanizmo dėka vyksta geri, naudingi ir gražūs dalykai.
Žmonės taip pat turi suprasti, kad idėjos materializuotis ima tik tada, kai supranti, jog tai, ką sugalvojai, iš tiesų įgyvendinama. O tam, kad nenustotum tobulėti, pasiekus vieną tikslą, būtina išsikelti kitą ir kryptingai jo siekti. Žinoma, tai sugeba tik tie žmonės, kurie supranta, kaip svarbu yra save ugdyti.
Reikia save motyvuoti? Susidaryk padarytų didelių ir mažesnių projektų planą. Jis tikrai džiugins ir skatins padaryti dar daugiau. Trūksta laiko? Išmok jį planuoti – tai labai labai svarbu. Sufail'inai? Labai banali frazė, bet, kas mūsų nenužudo – padaro stipresniais. Pamenu, po avarijos guliu reanimacijoje, į palatą ateina sesutė ir ima begalę kraujo tyrimams. Ėmiau inkšti, kad skauda. Tačiau sesutė man priminė tą banalią, nuvalkiotą frazę ir supratau: ką reiškia tie dideli kūno skausmai, švirkštų dūriai – juk visa tai praeis! Išgijusi atsikelsiu ir varysiu toliau!
Norėjau pasakyti, kad kiekvienas savo srityje gali būti geriausias. O, ar tapsi geriausiu priklauso tik nuo to, ar iš tiesų degi dideliu noru.“
