„Tėvai tik tuomet jaučiasi gerai, kai vaikai juos vertina, jais rūpinasi, juos myli, o ne užspaudžia savo dėmesiu. Manau, to paties reikia ir vaikams.“ Virdžinija Satir.
Visiems žinomas senas posakis: „Draugus pasirenkame patys, o štai giminaičiai - atitenka.“
Anytos ir uošviai, šešurai ir žentai, močiutės ir seneliai, tetos ir dėdės, pusbroliai ir pusseserės, - žmonės, su kuriais mus sieja juridiniai arba kraujo saitai, egzistuoja mūsų gyvenime nepriklausomai nuo to, norime mes to ar nenorime.
Gerai, jei jums patinka jūsų anyta ir uošvis, uošvė ir šešuras, močiutė ir senelis, anūkai, sūnėnai ir dukterėčios, - tuomet bendravimas su jais teikia malonumo.
Vaikai mato tėvų akimis
Dažnai pasitaiko, kad mes susipažįstame su savo giminaičiais po to, kai jau esame girdėję apie juos nuomonę anksčiau. Dažnai vaikai girdi tėvus tarpusavy kalbant: „Tavo tėvas labai šykštus.“ Arba: „Tavo tėvas tikras skuduras. Jis daro viską, ko iš jo reikalauja motina.“ Arba: „Tavo motina niekada nepabus su mūsų vaikais.“
Kartais tėvai duoda vaikams tiesioginius nurodymus, kaip elgtis su vienu ar kitu šeimos nariu: „Laikyk liežuvį už dantų, kai močiutė šalia.“
Nesunku suprasti, kad tokiu būdu jie įgyja vienpusišką nuomonę apie savo giminaičius. Dar nesusipažinę, vaikai jau yra girdėję apie juos kaip apie šventuosius, velnius, naštą šeimai ir t. t. Vaikas mato močiutę arba senelį tėvų akimis, ir tai jam kliudo pačiam susidaryti požiūrį.
Santykiai tarp giminaičių klostosi labai nepaprastai. Kai kuriais atvejais jie virsta tikru karu - giminės tiesiog vengia vieni kitų. Kartais žmonės bando įtikinti visus, kad jie neva nesikiša į šeimos reikalus: „Man norėtųsi, kad vaikai dažniau bendrautų su seneliais, tačiau pas juos taip sunku būti.“ Arba: „Mano mama tik gadina vaikus, tačiau aš vis tiek noriu, kad jie bendrautų.“ Arba: „Mano tėvas aiškiai prisirišęs prie mano sūnaus ir ignoruoja dukrą“ - arba atvirkščiai.
Vyrai ir žmonos daro tas pačias klaidas savo tėvų atžvilgiu vadindami juos seniais. Pakanka tik prikabinti etiketę žmogui (senis, teta, dėdulė ir t. t.), ir gana lengvai nustoji žiūrėti į jį kaip į asmenybę.
Kartų konfliktas
Kartų konfliktas egzistuoja ir tarp tėvų, ir tarp protėvių, ir tarp tėvų bei vaikų. Kartų konfliktu vadinu tą problemų ratą, kurio atžvilgiu dar nesusidarytas vienas požiūris, nepasiekta tarpusavio supratimo.
Jeigu sutuoktiniai gali nustatyti su savo tėvais lygiaverčius santykius, - ir tie, ir kiti pasijus visaverčiais žmonėmis. Kiekvienas kitą matys kaip unikalią asmenybę ir galės su pagarba žvelgti į kiekvieno šeimos nario gyvenimą.
Šiandienos vyrai ir žmonos taps seneliais po dvidešimties metų. Šiandienos vaikai - tai rytojaus vyrai ir žmonos, o vėliau močiutės ir seneliai.
Kitaip tariant, vyras, žmona, vaikas, seneliai, anūkai - tai vaidmenys, kuriuos laikui bėgant suvaidina visi žmonės. Be to, būtina turėti galvoje du esminius dalykus:kokie žmogaus santykiai su kitais žmonėmis ir ką jis turi daryti priklausomai nuo vaidmens, turimo šeimoje.
Esė Hovkinz - mano močiutė iš tėvo pusės; pati Esė Hovkinz gali pasakyti, kad aš - Džeinė Siuter - jos anūkė, jos sūnaus Hario dukra. Kas gi susitinka, kai susitinka Esė ir Džeinė? Žmonės ar vaidmenys?
Vaidmenys vienareikšmiai ir stereotipiniai; o štai žmonės - diaugiaplaniai ir žmogiški.
Nors šis skirtumas visiškai akivaizdus, daugeliu atvejų žmonės susipainioja. Už kiekvieno vaidmens slypi žmogus, vardu Elis arba Markas, Leilanė arba Vudvordsas - žmogus, vaidinantis šį vaidmenį.
Vaidmenys panašūs į skirtingus drabužius arba skrybėles,dėvimas nelygu koks oras.
Pateiksiu tokį pavyzdį. Elė Svitvorts, 46 metų, - Gajaus Svitvortso, 47 metų, žmona. Jie vedę 26 metus. Elė ir Gajus turi tris vaikus: Margaretą, 25 metų, Briusą, 23 metų, ir Alaną, 17 metų. Margareta ištekėjusi už Hanso, kuriam 30 metų. Briusas vedęs Anitą, kuriai irgi 23 metai, ir jie turi vaiką.
Kai Gajus šalia Elės, jis vadinasi vyru, nes jie vedę ir gyvena kaip sutuoktiniai. Kai jis su Margaret, Briusu ir Alanu, jis tėvas, nes viską, ką jis daro, jis daro kaip tėvas. Kai jis su Hansu arba Anita, jis tampa šešuru ir uošviu ir atlieka pagal vaidmenis prideramas pareigas.
Bet aš pažįstų žmonių, kurie būdami padėtyje, analogiškoje kaip Gajaus, atlieka tik senelio vaidmenį. Šešuro ir uošvio, tėvo ir vyro, ir tiesiog savęs paties vaidmenys pasitraukia kažkur į antrąjį planą.
Anita
Prisimenu, pas mane į priėmimą atėjo viena šeima. Etelė atsivedė savo 73 metų motiną ir man pristatė kaip močiutę. Pažvelgiau į ją, spustelėdama ranką, ir paklausiau, kuo ji vardu. Ji iš pradžių sutrikusi pasižiūrėjo į mane , o paskui, po keleto akimirkų, švelniai ištarė: „Anita“.
Aš pasakiau: „Sveiki, Anita“, ir jos skruostais pabiro ašaros. Per pastaruosius dvidešimt metų ji pirmą kartą išgirdo kreipiantis į ją vardu.
Požiūris į Anitą kaip į asmenybę, o ne tik kaip į močiutę, buvo svarbus faktorius sukurti šeimoje atmosferą, kurioje visi galėtų bendrauti gerbdami vienas kitą.
Bet kuris vaidmuo gana sąlygiškas. Kodėl gi žmogus negali būti pats savimi ir daryti, ką jis nori, nepriklausomai nuo to, ar jis teta, ar dėdė, pusbrolis ar tėvas? Juk pirmiausiai jis - žmogus.
Aš nežinau universalaus motiniško, tėviško, sutuoktinių tetų arba dėdžių elgesio stiliaus ir nesutikau žmonių, kurie jį žinotų. Gyventi nuolat vaidinant kokį nors vaidmenį, - tai reiškia palaipsniui naikinti savyje asmenybę; gyventi jaučiantis asmenybe, - tai jausti būties pilnatvę ir sugebėti adaptuotis bet kurioje situacijoje.
Šeimos nariai paprastai galvoja, jog gerai pažįsta vienas kitą. Kuris iš tėvų nemano pažįstąs savo vaiką, na, bent jau iki 14-15 metų?
Tai, ką jie supranta kaip asmenybės pasireiškimą, iš tiesų yra vaidmens elgsena.
Kad to išvengtų, šeimos nariai turi matyti vienas kito individualybę. Kartkartėmis būtina vis iš naujo ir sąmoningai įsižiūrėti vienam į kitą. Šeimos nariai dažnai taip suauga su vienu iš savo vaidmenų, kad tampa sunku suprasti - kur vaidmuo, o kur žmogus. Esu tikra, jog daugelis problemų tarp jaunų ir vyresnių šeimos narių susiję su tuo, kad vyresnieji suauga su senių vaidmeniu. Jie patys ir jų giminaičiai jau pamiršo, kad jie irgi turi širdį ir sielą, kad jiems kaip ir anksčiau būtina meilė ir rūpestis, kad ir jiems reikia jausti gyvenimo prasmingumą.
Tai, kur mes matome gyvenimo prasmę, kokios yra mūsų svajonės, - nulemia kasdienius poelgius. Asmenybės augimas prasideda nuo žmogaus gimimo ir tęsiasi iki pat jo mirties. Ir jeigu mes stengtumėmės visada būti harmoningais, visaverčiais žmonėmis, amžiaus problema būtų išspręsta.
Kaip ir vaidmenys, šeimos tradicijos ir ritualai gali tapti našta, jeigu žiūrėsime į juos kaip į sunkias pareigas, o ne į bendrą džiaugsmą.
Prisimenu vieną jauną porą, kurios visos šventės buvo sugadintos, nes jie būtinai turėjo švęsti Kalėdas ir pas vyro, ir pas žmonos tėvus. Valgydami dvi vakarienes, jie nejausdavo malonumo nė iš vienos.
Patekusios į tokias situacijas, jaunos poros jaučia spaudimą iš dviejų pusių ir patiria stresą. Be to, jie nori švęsti savaip.
Kita sutuoktinių pora buvo priversta kiekvieną savaitgalį lankyti mamą, nes antraip, jų manymu, galėjo prišaukti bėdą: širdies smūgį mamai. Ar ne per didelis mokestis už taiką šeimoje?
Jeigu jūs nutarsite elgtis savaip, jūsų gali laukti nemalonumai. Tačiau palaipsniui viskas susitvarkys, net jeigu iš pradžių šios permainos bus sutiktos priešiškai.
Esu tikra, jog patį didžiausią smūgį man suduotų dukra, jeigu Kalėdų vakarienei pas mane ateitų tik todėl, kad bijotų mane įžeisti. Tuomet aš suprasčiau, kad man taip ir nepavyko išugdyti jos nepriklausomybės jausmo.
Tęsinys - kitą šeštadienį.
Parengė Vilma Skiotienė
