„Tuo metu labai daug su pranciškonais bendravau, dėl to, kad tai buvo toks paauglystės laikas. Be to turbūt brangiausio žmogaus praradimas labai stipriai sukratė smegenis. Ir tas bet kokiu atveju veikia, formuoja. Supratau, kad vienuoliai gyvena tokį pakankamai atsiskyrėlišką gyvenimą, bet kartu labai pasaulietišką. Ir man labai patiko jų požiūris į viską. Kažkaip pačių žmonių charakteriai man įtaką labai gerą padarė“, - „Žinių radijo“ laidoje „Marijonas kviečia“ pasakojo dainininkas.
Vienuolystė M. Vitulskiui paauglystėje atrodė savotiškai romantiška, atrodė, kad tai, ką daro vienuoliai, yra stipru ir kryptinga. Be to, dainininkas galvojo, kad galės padėti žmonėms ir galbūt sau. „Man tie pranciškonai pasirodė, kad jie turi fantastišką humoro jausmą, kad turi nebūtinai tamsiai užsidaryti į celę ir ten liūdėti. Jie daug grojo, daug dainavo, jų mišių principas yra visai kitoks: tai yra gitaros, yra būgnai“, - kalbėjo pašnekovas.
O štai paklaustas, ar stipriai tiki, dainininkas teigė, kad nėra stipriai praktikuojantis katalikas, bet tiki. „Aš kartais galvoju, kuo šiais laikais reikia tikėti. Aš tikiu kažkuo aukščiau, nesu labai stipriai praktikuojantis katalikas, bet tęsiu tradicijas, man tai svarbu, nes mano mama buvo stipriai tikinti.
Tas tikėjimas yra toks, žinai, tiesiog visuose tikėjimuose, kiek teko skaityti <...>, visur viskas tas pats, tiktai kitaip parašyta. Supratau, kad reikia kažkokio pasaulietiško tikėjimo. Nereikia būti ateistu kažkokiu labai kritišku. Bet reikia tikėti gėriu. Daryk žmonėms gera arba elkis su žmonėmis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, ir nebus problemų“, - sakė M. Vitulskis.
