Prieš koncertą su M. Vitulskiu kalbėjomės apie itališkos muzikos dvasią, darbą su maestro Gintaru Rinkevičiumi, ateities planus ir laukiamus debiutus.
- Merūnai, koncerte su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliksite didžiųjų italų operos meistrų G. Puccini, G. Donizetti ir R. Leoncavallo operų arijas. Ką Jums asmeniškai reiškia italų klasikinė muzika?
- Visų pirma, italų kalba yra labai dėkinga muzikai. Yra labai daug kūrinių, išverstų iš italų kalbos, bet jie niekada taip nesuskamba, kaip originalas, nes viena ar kita muzikinė frazė yra skirta būtent konkrečiam itališkam sakiniui. Be to, italams turime būti dėkingi už „bel canto“ muzikos atsiradimą, vokalinės mokyklos tradicijas, kurios pasklido po visą pasaulį. Kai vaikystėje pirmąsyk išgirdau didžiuosius tenorus, nuo pat pirmųjų natų mane tiesiog užbūrė, su kokia gilia tradicija ir paslaptimi tai vyksta. O viskas, ką mes patiriame vaikystėje, dažniausiai ilgiausiai ir išlieka.
- Kuo ypatingas darbas su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru?
- Maestro yra „teroristas“ ir didelis provokatorius pačia geriausia to žodžio prasme. Kartais tavo galimybės būna užrašytos tik tavo paties galvoje, o maestro kaip puikus psichologas padeda peržengti savo kompleksus ir padaryti tai, ką manei esant neįmanoma. Puikiai atsimenu vieną pirmųjų savo koncertų su juo – tai žmogus su plačia šypsena, visada kūrybai plačiai išskėstomis rankomis – turbūt mano akyse jis toks visą laiką ir liks. Būtų galima daug kalbėti apie maestro autoritetą ir meistriškumą, bet pasakysiu viena – man yra tekę dirbti su daugybe puikių dirigentų, bet G. Rinkevičius yra geriausias iš geriausių. Jis gyvena tuo, ką daro. Tuo viskas ir pasakyta.
- Papasakokite, kokia Jūsų profesinė veikla pastaruoju metu. Kokie darbai ir planai Jus labiausiai džiugina?
- Kaip ir kasmet, visos mano veiklos prasideda spalio pabaigoje ir tęsiasi maždaug iki birželio. Šiuo metu prasideda įtemptas laikotarpis, ir aš esu truputį panikoje, nes darbų tikrai labai daug. Spalio 25 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainavau profesoriaus Virgilijaus Noreikos atminimui skirtame koncerte, už kurį surinktos lėšos bus skirtos V. Noreikos atminimui įamžinti. Kiek vėliau skrendu į Vokietiją – ten turiu kontraktą mėnesiui, bet jo metu dar keliems koncertams grįšiu į Lietuvą, tarp jų – ir lapkričio 9 d. su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Pasibaigus kontraktui prasideda mano arenų turas po Lietuvą – vėl didžiulė atsakomybė. Po Naujųjų metų turėsiu debiutą su „bohemiečiais“ – operoje „Toska“ atliksiu Kavaradosio vaidmenį. Niekada iki šiol nesu dainavęs šios partijos – tai man labai didelė atsakomybė, nes vaidmuo dramatinis ir sudėtingas, bet stengsiuosi padaryti neįmanoma ir savo svajonę išpildyti.
- Kas Jums sunkiausia, ruošiant naują vaidmenį?
- Įsikūnyti į naują vaidmenį dažniausiai nėra sudėtinga, nes ruošdamasis su juo tu praleidi daugybę laiko ir galiausiai susigyveni. Sudėtingiausi yra techniniai dalykai – kur įkvėpti, kur kableliai, kokia dinamika, koks turi būti tarimas. Galėčiau apie tai daug kalbėti, bet iš tiesų gyvenime nieko nėra lengvo – tereikia džiaugtis, kad galiu dirbti savo mėgstamą darbą, kuris yra ir mano didžiausias hobis.
- Dainuojate įvairių žanrų muziką. Ar yra žanras, kuriame jaučiatės geriausiai?
- Jau porą kartų esu spaudai sakęs, kad viskas, užtenka – dabar darysiu tik tai, ką tikrai noriu. Bet kai tu grįžti prie tos muzikos, kuriai esi sukurtas ir kuriai ruošeisi visą gyvenimą, automatiškai apleidi savo šeimą – kartais neužtenka būti išvykusiam net du ar tris mėnesius, o aš neturiu teisės iš šeimos atimti tiek laiko, galimybės dirbti savo darbus, dėl to privalau būti universalesnis. Lietuvoje yra maža rinka, todėl taip – momentais tu turi pataikauti klausytojui. Mano atliekami žanrai labai skirtingi, bet kad ir kokį darbą bedaryčiau, visų pirma noriu atlikti jį gerai. Kai galvoje yra diplomatija, rimtis ir susikaupimas darbams, tai dažniausiai pavyksta.
