Rūta Klišytė
Pamiršau paklausti Irūnos, ar ji moka švilpauti, bet galiu patikinti: jei tik reikėtų – išmoktų! Ir pašvilpautų taip, kad suklustų Suvalkijos lygumų vėjas. Toks jau veržlus šios merginos būdas!
Irūna Puzaraitė į popmuzikos lygumas įsiveržė labai anksti, tačiau senokai išaugo iš mokinukės sijonėlio. Merginos nesupančiojo ir ankšti studentės džinsai su aukštakulniais: ji išmoko šokti ir dainuoti solo ir kasmet tai daro vis profesionaliau. Sakysite, merginai pasisekė su mokytoja, legendine Laima Lapkauskaite? Priminsite, kad jai labai pavyko su scenos partneriu (nenuspėjamas Marius Jampolskis)? Galbūt. Bet man didesnį įspūdį daro tai, kad Irūna labai brangina daug jai davusius žmones, pradedant močiute, ir pagyrūniškai nesimuša krūtinėn sukūrusi save.
Mylima anūkė
Irūna, kuo jums miela ir graži gimtoji Suvalkija?
Nors esu gimusi Dzūkijoje, Lazdijuose, labai myliu visą Suvalkijos kraštą. Čia puikūs žmonės, čia gyvena dauguma mano artimųjų. Ypač myliu Marijampolę. Dabar šis miestas labai išgražėjęs ir vis gražėja. Tikiuosi, kad būtent Marijampolėje kursiu savo lizdelį.
Ar jaučiatės suvalkiete būdama, tarkime, Žemaitijos kaime, Anykščiuose ar Vilniuje?
Suvalkiečio su kitais nesupainiosi, ir ne vien dėl tarmiško akcento. Kituose Lietuvos kraštuose jaučiuosi kaip tikra suvalkietė, nes niekada nevengiu kabėti tarmiškai ir dėl to nekompleksuoju.
Jūsų retą vardą malonu tarti. Bet nejau iš tikrųjų Irūna reiškia atsargi? Devyniskart pamatuojate sceną žvilgsniu prieš išeidama į ją?
Kiek teko domėtis, šis vardas būtent ir reiškia atsargi. Taip, visada pamatuoju... Pasvarstau... Apgalvoju... Bemėgstu rizikuoti, tad tikrai galima sakyti, kad esu atsargi.
Kas gi tas jūsų senelis, išrinkęs jums vardą?
Mano senelis nuostabus. Tikras dzūkas! Apie dzūkelius mėgstu sakyti, kad tai – dūšios žmonės.
O senelė mane nuo mažens vežiodavo į repeticijas, vargo kratydamasi su manimi autobusais iš Marijampolės užmiesčio į miestą. Aukojo tam savo laiką, laukdavo repeticijų pabaigos ir tik grįžusi su anūkėmis namo imdavosi darbų.
Kuo ypatingos suvalkietės, be to, kad šneka taip taisyklingai, kaip prisakė Jonas Jablonskis, net bardamosi?
Dauguma suvalkiečių moterų yra rūpestingos, darbščios, pasiaukojančios, puikios namų šeimininkes.
Kaimiečiai artimesni
Daug važinėjote po Lietuvą. Ar atotrūkis tarp kaimo ir miesto laba juntamas?
Žinoma, tarp kaimo ir miesto yra didelis skirtumas. Kaimo žmonės apskritai yra kitokie: paprastesni, nuoširdesni, galbūt naivesni. Bet tas mane ypač žavi! Kai tik randu galimybę, tuoj pat dingstu iš miesto į kaimą išsiilgusi kaimiečių paprastumo ir optimizmo, kad pasikraučiau teigiamų emocijų. Jie nesureikšmina savo problemų, kitaip nei miestiečiai, žvelgia į gyvenimą kur kas pozityviau.
Ar jaunimas provincijoje turi pakankamai galimybių šviestis, lavintis?
Manau, kad ir čia yra gerų specialistų, puikių mokytojų, kurių dėka jaunimas tobulėja, gauna žinių, patarimų. Tačiau švietimasis labai priklauso ir nuo paties žmogaus. Svarbu būti imliam ir nekiurksoti vietoje.
Keista, nesiveržiate dainuoti angliškai. Ar iš patriotizmo?
Mūsų kalba labai graži ir turtinga, todėl nematau reikalo dainuoti angliškai, nesiveržiu į užsienį, atostogas mieliau renkuosi Lietuvoje nei kokioje nors kitoje šalyje. Kelios dienos pas močiutę man ir yra tikros atostogos. Neverta savaitę gulėti išvertus bambą Turkijoje, kad pailsėtum. Nesiruošiu išvažiuoti iš Lietuvos, nes čia yra mano namai. Jei to užtenka, kad būtum patriotė, tada aš esu patriotė.
Jūsų darbštumas išties suvalk... pavyzdinis. Ar tai – Laimos Lapkauskaitės (oi, irgi suvalkietės...) mokykla? Girdime kalbų, kad neva ši moteris iš jūsų bei kitų „Mokinukių“ atėmė vaikystę ir dar jaunystę „Studentėms“ mėgina pagadinti?
Laimos auklėjimas ir jos mokykla yra išties pavyzdiniai. Galbūt žiūrovai to nepastebi, tačiau mus už tai vertina laidų prodiuseriai ir organizatoriai. Mėgstame tvarką ir jausmą, kad mūsų laikas suplanuotas. O aš pati nuo mažens esu savarankiška, punktuali, atsakinga ir darbšti. Žinoma, ir mano mama, ir abi mano močiutės yra labai darbščios. Kam labiau reikėtų padėkoti, nežinau, bet džiaugiuosi, kad ir aš turiu tokių savybių.
Dėl kokio vaikystės įvykio jūs labiausiai pasikeitėte?
Didžiausias mano gyvenimo lūžis įvyko sukakus 18-kai. Tai – lyg ir sutapimas su pilnametystė, tačiau iš tikrųjų labai pasikeičiau. Kitaip pradėjau žiūrėti į daugelį dalykų. Pradėjau labiau pažinti žmones. Atsirado kitokių vertybių nei buvo paauglystėje. Maža savo nuomonę brukanti paauglė tapo ramia, jautria, nuoširdžia mergina... Galvojau, kad žmonės nesikeičia, tačiau pati sau paneigiau šį įsitikinimą. Visa tai atsitiko, įvyko, ir tiek.
Taupi ir sąžininga realistė
Sakėte, kad nemėgstate konkurencijos. Bet kokia kaina siekti pergalės – ne jums. Tačiau tvirtinote, kad gyvenimas yra konkursas. Tad kaip čia yra iš tikrųjų? O gal jūsų nuomonė nūnai pasikeitė?
Manau, kad gyvenimas visgi yra konkursas, o čia daug lemia sėkmė. Tačiau daug dirbu, todėl mane ir aplanko pasisekimas, geri įvertinimai. Tikrai nesibraunu pro kitus, nelipu ant galvų, tiesiog sąžiningai dirbu, o tai visuomet duoda vaisių.
Vadinasi, sėkmė visgi kvepia prakaitu? Sako, moterys yra aršiausios konkurentės, ypač seserys pametinukės, kurios nuolat varžosi tarsi konkurse, kur tik dvi vietos – pirma ir paskutinė.
Mudvi su seserimi Ineta esame realistės, todėl galime save nešališkai įvertinti ir suprasti, ką kuri geriau geba. Todėl niekada ir nesivaržėme, nebent vaikystėje susimušdavome dėl smulkmenų. Gyvename atskirai, todėl ir to nebėra, bet labiau pasiilgstame viena kitos ir pasidalijame tėvų meilę.
Šiaip ar taip, nuo mažumės koncertuojanti, nuo 14-os užsidirbanti mergaitė pasaulį turbūt mato kitokį nei įsipareigojimų nesuvaržyti jos bendraamžiai?
Būtent. Vargu ar 14-metis įsivaizduoja, ką reiškia nusipirkti batus ar kompiuterį už paties uždirbtus pinigus. Tačiau tie, kas tai patyrė, žino, kad pinigėliai iš dangaus nekrenta, kad nėra viskas taip lengvai pasiekiama. Kuo tokia patirtis ankstyvesnė, tuo lengviau prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo sąlygų ir suvokti savo prakaitu uždirbtų pinigų vertę. Žinoma, jau ankstyvojoje jaunystėje gautas uždarbis padėjo išsiugdyti gebėjimą taupyti: taupyti tikrai moku!
Taupumas – ne yda... Tačiau esate drąsiai prisipažinusi, kad draugų neturite, nes šiems reikia laiko. Ar dėl to nesigailite?
Dėl muzikinės karjeros paaukoti teko nemažai: laisvalaikį, pasibuvimus su šeima, su draugais, beveik visas šventes, taip pat ir šeimos. Teko atsisakyti atostogų, praleisti pamokas mokykloje, nelaikyti egzaminų universitete... O kur dar bemiegės naktys... Kai šitiek darbo, norų, svajonių, būtų kvaila gailėtis ir skųstis, kad kažkas ne taip, kad kažką praradau. Nesigailiu dėl nieko. Mano svajonės išsipildė, esu laiminga ir džiaugiuosi tuo, ką turiu!
Profesija ir malonumai
Jūsų talentas ir subtilumas verti daugiau nei lietuviška popkultūra. Ar kartas nesijaučiate dainuojančiu ir šokančiu vieversėliu, kurio narvelis – televizija?
Ne. Sakau taip todėl, kad iš to pragyvenu: tai – mano profesija. O svarbiausia – jaučiu malonumą tiek scenoje, tiek televizijoje. Pirmąkart sutikau tiek įdomių žmonių vienoje vietoje. Tai – mano kolegos iš „KK2“ laidos: Ugnė, Žygis, Tomas. Man šis darbas labai patinka ir dėl puikios kūrybinės atmosferos.
Vaidinote vulgarią panelę R.Banionio filme, ir tai jums neblogai pavyko. M.Jampolskį nuo televizijos štampų bei sulėkštėjimo, manding, išgelbėjo kinas. Gal ir jums tiktų tas gelbėjimosi ratas?
Tai yra dar viena mano gyvenimo svajonė. Aš jau įsivaizduoju, koks malonumas būti filmavimo aikštelėje ir taip gauti naujos patirties, naujų emocijų, susipažinti.
Kokia muzika glosto ausį, o gal sukelia norą nuversti kalnus?
Klausausi įvairios muzikos, tai priklauso nuo nuotaikos. Mėgstu progressive house stilių. Iš tiesų muzika ir yra mano nuotaika. Ji gali ir pravirkdyti, ir pradžiuginti, sukelti prisiminimų...
Studijuojate ekonomiką. Kaip vertinate ekonominę Lietuvos politiką? Ar mes jau pasiruošę gyventi geriau? O gal mūsų norai nepamatuoti, vaikomės efemeriškos sėkmės, kuri nekvepia prakaitu?
Visada norisi gyventi geriau. Mes – tokia tauta, kuriai vis negana... Bet jei žmonės gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, sunku ką nors ir pasakyti. Svarbu, kad dar nors kiek pakiltų minimalus atlyginimas: būtų mažiau nerimo, žmonėms palengvėtų. Gal net išdrįstų pasimėgauti gyvenimu, o ne vargti ir dirbti tik tam, kad egzistuotų.
Kas jus šiuo metu labiausiai liūdina (siutina) ir labiausiai džiugina (verčia didžiuotis)?
Labiausiai liūdina tai, kad vis dar neturiu savo kampelio. Norisi turėti savo namus, savo tvarką. Tačiau tam dar nėra galimybės. O džiaugiuosi, nes, būdama taip smarkiai užimta, su tuo amžinu lėkimu ir didžiuliu darbų krūviu pasieksiu paskutiniuosius studijų metus... Tikrai to nesitikėjau! Stengiuosi, kad šie studijų metai iš tiesų man būtų paskutiniai.
Anot jūsų, didžiausias vyro privalumas – geras humoro jausmas. Bet ir jūs – nepėsčia. Kartą ilgakojų aukštaūgių telemergaičių apsuptyje pasakėte: taip, esu mažutė, kojos – trumputės trumputės, bet, oho, kiek tokiomis kasdien aplekiu!
Esu žmogus, turintis humoro jausmą. Nebijau pasijuokti iš savęs ir pralinksminti kitus.
