„Svajonės nedūžta – tik planai gali pasikeisti“, - nusišypso Monique.
- Yra labai gerai visiems žinomas posakis: „Mes planuojame, o Dievas juokiasi“. Kiek kartų, tavo manymu, spėjo likimas pasijuokti iš tavo planų? – paklausiau Monikos.
- Būtent dėl to, kad Dievas juokiasi – ir neplanuoju. Planuoji po vieną žingsnį į priekį – o visi kiti tolimesni žingsniai yra svajonės, kurios tikrai pildosi.
- Įsivaizduok, kad vaivorykštėje – trys spalvos ir tu turi galimybę nuspręsti, kurios į ją patenka. Kurias įkeltumei ir ką jos simbolizuotų?
- Mėlyna – pradžia ir sėkmė. Raudona – pasitikėjimas ir ryžtas. Juoda – drąsa ir laisvė.
- Jeigu jau pradėjome viską su posakiais – ar tiki, kad šis galioja – muzika išgelbės pasaulį. Kokią žinutę ateityje tikiesi nešti su muzika žmonėms?
- Tik pasakysiu: daina „Aš viena“. Šios dainos tema ir pagrindinė žinutė yra tokia, kurią aš ir noriu nešti žmonėms – nereikia pasiduoti spaudimui būti kažkuo, kuo tikisi kiti. Noriu paskatinti žmones rinktis savo kelią, daryti tai, kas daro būtent juos laimingais. Tiesiog būti toks, koks esi.
- Neretai muzikantų įtaka žmonių gyvenimui nėra pakankamai įvertinama. O tu ar supranti, kokią atsakomybę neši?
- Aš taip pat esu klausytoja – kitų muzikantų, atlikėjų, kūrėjų – žinau, kaip gali paveikti daina, kuri yra stipri savo muzika ar žodžiais. Pavyzdžiui, Beyonce „Who run the world“ įkvepia pasitikėjimo, moteriškumo. Lady Gaga „Born This Way“ įkvepia drąsos būti savimi, toks, koks esi iš tiesų. Liūdnos dainos, padeda išsivalyti nuo skausmo, klausant pasidaro geriau. Suprantu, kaip dainos gali daryti įtaką žmonėms ir jų nuotaikoms. Apie tai galvoju kurdama, įrašinėdama ir atlikdama dainas koncertuose. Juk balse jaučiasi tai, apie ką tu galvoji dainuodamas. Girdėjau komentarų iš klausytojų, kad daina „Man nebaisu“ yra stipri, veikia iš gerosios pusės – dėl to ja labai džiaugiuosi.
- „O kur tu buvai anksčiau?“ – matyt galėtų tavęs paklausti kiekvienas. O kur ir kokia buvo Monika prieš „X Faktorių“?
- Manau, kad turėjo ateiti tinkamas laikas – ir jis atėjo palyginus labai anksti. Pirmoji mintis išbandyti save buvo jau penkiolikos, bet gal ir gerai, kad yra amžiaus cenzas dalyviams. Septyniolikos turėjau drąsos užlipti ant „X Faktoriaus“ scenos. Ir nors drebėjau kaip drebulė, manau, kad pavyko ir pasirodžiau geriau, nei būčiau penkiolikos bandžiusi. Viskas, kas įvyko, turėjo įvykti.
- Turbūt, žinai ir dar vieną ganėtinai banalų posakį: „Šis įvykis apvertė mano pasaulį aukštyn kojomis“. Tai kaip atrodo tasai pasaulis „aukštyn kojomis“? Šlovė, gerbėjai, dainos, vaizdo klipai, dėmesys – ar tai yra sunkiai pergyvenama?
- Gyvenau ramiai ir gražiai – bet atėjo diena, kuri atvertė gyvenimą aukštyn kojomis – ir pasirodė, kad gali būti dar gražiau. Šis „aukštyn kojomis“ pasaulis – tai nuolatinė būsena, kad nesi savo komforto zonoje, nuolatos klausi savęs, kaip man pavyks, kaip aš tai padarysiu, kartais nežinai, bet turi padaryti. Tokie momentai yra sunkūs, bet jie užgrūdina tolimesniems planams, kurie veda į priekį. Dainos, vaizdo klipai, didėjantis gerbėjų ratas – tai nėra sunkiai išgyvenama, tai yra malonumas.
- Atrodo, kad pamatyti tave prastos nuotaikos – beveik neįmanoma. Tačiau, kaip yra gyvenime? Kokiomis gyvenimo situacijomis būni trapiausia?
- Manau, kad kaip kūrėjui ir priklauso, man nėra svetima didžiulė amplitudė jausmų ir išgyvenimų. Visa tai sugula dainose, įkvepia kūrybai. Dažniausiai esu puikios nuotaikos, stengiuosi gyventi su plačia šypsena ir daug juoko.
- Lietuvos muzikinis pasaulis, teigiama, sugeba išmokyti augintis skūrą – kaip manai, ar taviškė jau tvirtesnė?
- Į „X faktoriaus“ sceną atėjau su labai plona skūra. Nuo pat tos akimirkos, kai laidą pradėjo rodyti, o žmonės galėjo reikšti savo nuomonę – pradėjau augintis skūra. Buvo įžeidinėjimų, įvairių piktų komentarų – tad teko užsigrūdinti. Kuo tvirtesnė ta skūra – tuo lengviau gyventi.
- Žiniasklaidoje nuolat mirgėdavo ir mirga naujienos: „Monika pakeitė plaukų spalvą“, „Monika nusirėžė plaukus“, „Tokios Monikos dar nematėte“, „Monika nustebino nauju įvaizdžiu“... O apie kokią antraštę tu pati svajoji?
- Svajoju apie antraštę, kurioje: „Pirmoji lietuvė laimėjusi „Grammy“, Oskarą, užkariavusi pasaulio radijo stočių eterius, laimėjusi Euroviziją...”
- OK, pasiruošime... Kokią matai save muzikos pasaulyje po dešimties metų ir kaip, tavo manymu, pasikeis Lietuvos muzikos pozicijos pasaulyje?
- Svajonėms ribų juk nėra. Jei manęs ašnuoniolikmetės būtų kas paklausę, kaip po metų – nebūčiau įsivaizdavusi ir nupasakojusi gyvenimo, kuris yra dabar. Manau, kad reik patyliukais svajoti, koks tu nori būti po dešimties metų. Vienintelis dalykas, kurį garsiai galiu pasakyti – noriu, kad ir po dešimties metų žmonės vis dar klausytų mano dainų.
O dėl Lietuvos muzikos pozicijos – aš darysiu viską, kad ji pasikeistų, kad Lietuvą žinotų kaip talentingų atlikėjų kraštą.
- O dabar tiesiog ilgai negalvok, šauk tai, kas pirma ateina į galvą: apie ką svajoji? Dabar?
- Apie meilę.
- Kaip gimsta tavo svajonės?
- Svajonės gimsta iš žingeidumo. Labai noriu pamatyti pasaulį – svajoju apie keliones. Noriu užkariauti pasaulį , dėl to svajoju apie dainas, kurios patiks žmonėms. Labai noriu nugyventi ilgą ir gražų gyvenimą – o tai gali būti, tik kai kiekvieną dieną svajoji. Nes jei nesvajoji – negyveni.
- Ar esi kada skaičiavusi, kiek tavo svajonių jau išsipildė? O ar yra tų sudužusių?
- Iki tiek skaičiuoti nemoku (juokiasi) Aš neskaičiuoju, bet kai ji išsipildo visada sakau – „va, dar viena svajonė išsipildė“. Pirmas muzikinis klipas, koncertas festivalyje...
Svajonės nedūžta – tik planai gali pasikeisti.
- Paprastenis klausimas: kaip sekasi rašyti knygą?
- Tikrai paprastas (juokiasi). Paprastesnis atsakymas – sekasi. Tikrai sulauksite, tikiuosi nustebinsiu.
- O jeigu rašytumei autobiografiją, kokiais sakiniai ji prasidėtų? Kad baigsis „Gyveno ilgai ir laimingai, manau, niekas neabejoja“.
- Toks geras klausimas, kad net sugadinti baisu. Manau, viskas prasidėtų: „1997.09.20 pasaulis dar to nežinojo, bet į jį atėjo maža mergaitė su didelėmis svajonėmis“.
- Jeigu paprašyčiau prisiminti patį sunkiausią tavo gyvenimo epizodą – ar išdrįstumei apnuoginti sielą?
- Išgirdus klausimą, iškart tą pačią sekundę žinojau apie ką galėčiau papasakoti, bet apnuoginti sielą kalbėdama negaliu. Bet pažadu, kad ši istorija vieną dieną suguls į dainą – ne metaforomis, o labai atvirai ją papasakosiu.
- Ai, beveik pamiršome „X Faktorių“... Kada pirmą kartą savyje radai tą X-ą, kuris paskatino sudalyvauti atrankoje?
- Mane ne X-as paskatino dalyvauti, o žmonės, kurie matė tą X-ą. Atėjau, keturi žmonės prie stalo irgi pamatė jį, tuomet prinešė veidrodį, kad ir aš pamatyčiau. Bet nespoksau į veidrodį, geriau daug dirbu, kad tos pastangos papildytų X-ą, dėl kurio mane pamilo žmonės.
- Kaip galėtumei padrąsinti visus norinčius, tačiau bijančius parodyti savo talentą?
- Galiu padrąsinti tik taip: pažiūrėkite mano pirmąjį pasirodymą „X Faktoriuje“, pamatysite, kaip aš jame bandau apgauti save, kad man nebaisu. Tuomet įsijunkite dainą „Man nebaisu“ – klausykite jos tol, kol įtikinsite save. Ir prisiminkite, kad liko tik vienas žingsnis, kurį žengus pasaulis gali pasikeisti. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį ir jis gali būti labai gražus.
