Vida Šatkauskienė, LRT Klasikos laida „Ryto rasa krito“, LRT.lt
XIX a. lietuvės moterys segėjo mažiausiai du sijonus – viršutinį, patį geriausią, einant keliu derėjo pasikaišyti, todėl po juo turėjo būti antras toks, apie tautinį kostiumą pasakoja menotyros mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė. „O kai sutrumpėjo marškiniai, prireikė dar vieno. [...] Bet tuo nebuvo apsiribojama. Žemaitijoje, kur sijono platumo reikalas buvo labai svarbus, buvo nešiojami ir penki, ir septyni apatiniai sijonai. Pagal to meto mados kriterijus tai buvo gražu“, – sako menotyrininkė.
Anot T. Jurkuvienės, anksčiau moterys buvo lieknesnės, tarkim, dzūkės liemuo tebuvo 50 centimetrų, o drabužiai sverdavo daugiau nei dabartiniai: „Pačioje XIX a. pabaigoje Europos feministės aršiai kovojo už tai, kad elitinės mados sijonų komplektas nesvertų daugiau negu 6 kg, nes daugiau moteriai nesveika. Taigi kaimietės irgi stengėsi: keturpalio sijono plotis siekė beveik 3 metrus, o šešiapaliai galėdavo būti ir iki 5 metrų pločio. Šešiapalis sijonas buvo laikomas itin prašmatniu.“
– Ką vadiname tautiniu kostiumu ir ką – liaudies drabužiu? Ar jie skiriasi?
– Liaudies drabužis (arba liaudies kostiumas) yra tam tikru istoriniu metu tradicinė, paprastai išeiginė, kaime dėvėta apranga, visas jos komplektas. Tautinis kostiumas gali būti net ir visai tapatus liaudies kostiumui, bet iš esmės tai kitas dalykas. Tautinis kostiumas atsirado kartu su nacionaliniais judėjimais: nuo romantizmo laikų (XVIII a. pabaiga), paskui – per visą XIX a. iki XX a. pradžios susiformavo tautinio kostiumo sąvoka ir toks drabužis.
Kuo šie kostiumai skiriasi? Pirmiausia tautinį kostiumą vilkėti ėmė ne kaimiečiai ir ne valstiečiai. Tai buvo išsilavinę žmonės, dažnai – aristokratai, kartais net karališkieji asmenys. Kai buvo pripažinta liaudies kultūros vertė, pamatyta, kad išeiginiai kaimo drabužiai turi ypatingų savybių, kurių neturi kitų luomų apranga. Tai labai savita mada, kuri atspindi ne tik tam tikros šalies, bet ir atskiros vietovės ypatumus, susiklosčiusius istorinius ryšius, o tame drabužių komplekte užsilikę ir labai senų, kartais net karališkos kilmės drabužių.
Visa tai romantikams, vėliau ir nacionalinių judėjimų dalyviams pasirodė labai įdomu, ir taip atsirado tautinis kostiumas. Kartais tiesiog buvo paimamas kaimo kostiumas. O vėliau istorijoje būta visokių perdirbimų ir pritaikymų: iš dalies todėl, kad kaimišką kostiumą kartais būdavo labai sunku gauti, iš dalies dėl to, kad buvo bandoma tą aprangą labiau pritaikyti miesto gyventojams.
– Kokiose šalyse atsirado tautinio kostiumo samprata?
– Manoma, kad tautinio kostiumo suformavimas susijęs su Vokietijos kultūra ir germaniškų šalių kultūriniu lauku. Tautinio kostiumo idėjos ypač stvėrėsi tos valstybės, kurios, Europos požiūriu, buvo tarsi kultūrinė periferija, pvz., Šiaurės šalys, Skandinavija. Tuo metu ir Vokietija nebuvo vieninga, ji tik jungėsi. Taigi „pakraščių“ valstybės, kurios tuo metu dar nebuvo išvysčiusios ir pasaulyje neišreklamavusios savo profesionaliosios kultūros, panaudojo liaudišką kultūrą, kuri buvo ypač egzotiška ir įdomi. Taip pat tautinis kostiumas ankstyvuoju periodu buvo labai naudojamas tose šalyse, kurios sunkiai siekė savo nepriklausomybės, pvz., tai – Balkanų šalys, Vengrija ir kitos. O viena pirmųjų buvo Škotija, kur labai savitas vyriškas kostiumas buvo netgi kaip kariuomenės uniforma.
– Kada ta idėja atsirado Lietuvoje?
– Mes šiuo atveju tokie pavėlavę. Aš asmeniškai manau, kad pirmas lietuvių suorganizuotas tautinio kostiumo pristatymas įvyko 1900 m. rugsėjo 23 dieną, kurį surengė Vydūno vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Tiesa, tada juo apsirengė tik moterys (tai buvo iš anksto skelbta), ir jie patys tai laikė neeiliniu ir naują aprangos vilkėjimą pradedančiu įvykiu, nors ir anksčiau tokių apraiškų tame krašte buvo.
– Taigi krašte, kuris kaip ir nebepriklausė Lietuvai, irgi buvo svarbus lietuviškumas?
– Taip. Beje, toks raiškos būdas buvo nukopijuotas nuo jų pavergėjų vokiečių, kurie, be kita ko, skatino ne tik savo, bet ir lietuvių tautinio kostiumo naudojimą, tik, žinoma, suteikdami jam kitokią, kaip vienos iš Vokietijos tautinių mažumų, prasmę. Tačiau vis tiek ši sąvoka pradėjo formuotis būtent tame krašte. Didžiojoje Lietuvoje po 1863 m. sukilimo buvo suvaržyta ne tik spauda, bet ir kultūrinė veikla vyko pogrindyje, todėl ten lauko, kuriame būtų buvę galima naudoti tautinį kostiumą, neatsirado. Kartais šis kostiumas buvo panaudojamas scenoje ar kitur, bet iš esmės judėjimas prasidėjo po 1905 m.
– Kadangi svarbu aptarti atskiras tautinio kostiumo dalis, pradėkime nuo seniausios – marškinių.
– Marškiniai iš tiesų yra seniausia būtina aprangos dalis. XIX a. marškiniai esminis dalykas pirmiausia buvo moters aprangoje. Ypač įdomūs išeiginiai marškiniai, kurie iš dalies buvo viršutinis, iš dalies apatinis drabužis, nes iš esmės atstojo visą apatinių drabužių rinkinį, kurį dėvime mes arba kurį tuo metu dėvėjo aukštesnių luomų moterys. Kitaip sakant, po marškiniais nieko nebebuvo. Todėl jie ir pasiūti labai savotiškai.
Tikri liaudiški marškiniai, netgi išeiginiai, – savotiškas koliažas, sulipdytas iš atskirų dalių. Rankovės, apykaklė, kartais dalis krūtinės – tai, kas matyti, yra labai puošnu, iš geros medžiagos. O visa kita dažnai pasiūta iš grubesnės, praktiškesnės, kaip apatiniam drabužiui, medžiagos. Marškiniai – tikrai labai įdomus drabužis ir, stilizuojant kostiumą, jie dažniausiai nukenčia.
– O siluetas, puošyba?
– Silueto ten kaip ir nėra, nes tai – tokia palaida tunika su prakirpta skyle galvai, prie kurios prisiuvamos rankovės, perpetės ir kiti priedai. O paskui, velkantis ant viršaus liemenę, suformuojama krūtinė ir visa kita. Marškiniai ypač įdomūs istorikams, tyrinėtojams, nes ten galima atrasti visokiausių kirpimų liekanų, kartais – prieštaringų detalių.
– Iš kur atėjo matomos marškinių dalies puošyba, kieno čia įtaka?
– Įtaka įvairiausia. Patys seniausi įausti motyvai siekia net neolito laikus. Aukštaitijos ar Žemaitijos regionuose archeologai randa tų pačių ornamentų kompozicijų, tik jos pateiktos kitoje medžiagoje (pvz., keramikoje, raižiniuose), todėl truputį kitaip atrodo. O tas pačias archajiškas kompozicijas ir ženklus galima pamatyti marškinių, ypač Aukštaitijos, puošyboje, vėliau – prijuosčių audiniuose.
Vėliau, XIX a., jau matome daug naujesnių technikų. Siuvinėjimo pavyzdžiai ateina per egzistuojančius madų žurnalus ir rankdarbių knygas, kurių kaimas tiesiogiai ir negauna, bet nusižiūri nuo dvarų, miesto gyventojų. Bet visa tai vėl labai įdomiai transformuojama, nauji ornamentai dažnai komponuojami pagal archajiškus pavyzdžius. Šios kompozicijos – didelė mūsų liaudies meno vertybė.
– Kita aprangos dalis – sijonas. Kaip jis atsirado, koks jis?
– Maždaug XVIII a. sijonas jau įeina į kaimišką garderobą ir yra labai svarbi jo dalis. Mes turime XIX a. mados sijoną, o tuo metu, nepamirškime, buvo krinolinai, raukiniai. Kai šiandien kokia šokėja pasibaisi, kad sijonas visą kilogramą sveria, reikia pasakyti, kad pačioje XIX a. pabaigoje Europos feministės aršiai kovojo už tai, kad elitinės mados sijonų komplektas nesvertų daugiau negu 6 kg, nes daugiau moteriai nesveika. Taigi kaimietės irgi stengėsi: keturpalio sijono plotis siekė beveik 3 metrus, o šešiapaliai galėdavo būti ir iki 5 metrų pločio. Šešiapalis sijonas buvo laikomas itin prašmatniu.
– O juk dar ne vieną sijoną moterys segėdavo.
– Taip, mažų mažiausiai jų būdavo du. Viršutinį, patį geriausią, einant keliu derėjo pasikaišyti, todėl po juo turėjo būti antras toks – nedaug blogesnis, o kartais net specialiai išaustas su labai gražiomis pažemėmis. Be abejo, dar turėjo būti ilgi, maždaug iki pusės blauzdų marškiniai. O kai marškiniai sutrumpėjo, prireikė dar vieno, tikrai apatinio sijono – balto, paprasto. Bet tuo nebuvo apsiribojama. Žinoma, kad, ypač Žemaitijoje, kur sijono platumo reikalas buvo labai svarbus, buvo nešiojami ir penki, ir septyni apatiniai sijonai. Pagal to meto mados kriterijus tai buvo gražu. Beje, kaimo moterys buvo lieknos, ir virš tos sijonų gubos kildavo tikrai lieknutis, liemene aptemptas liemuo.
Šviesaus atminimo Stasė Bernotienė, kuri tuos sijonus buvo iškilnojusi, sakė, kad stambiausios buvo žemaitės – 70 cm per liemenį, o kartais, žiūrėk, ir daugiau. O dzūkės turėjo visiškai grakščius liemenėlius – 50 cm, šiandien jos jau ir manekenes perspjautų. Tik ūgis labai nesiskyrė: kai norima nufotografuoti muziejinius kostiumus, gana sunku surasti moterų, kurias būtų galima į juos įsprausti. Dėl ūgio didelių problemų nėra, bet yra dėl lieknumo.
– Kokios buvo sijonų medžiagos, spalvos, raštai?
– Išeiginis sijonas – dažniausiai vilnonis (languotas – visada vilnonis). Žemaitijoje arba Suvalkijoje buvo audžiami pusvilnoniai sijonai, bet ten irgi dominavo vilna: vilnonių ataudų buvo daugiau, jie ryškiau matėsi. Iš dalies tai susiję su tuo, kad vilna pas mus – senesnė medžiaga. Kita vertus, namų sąlygomis tik ji ir nudažoma ryškiomis madingos spalvomis. Sintetiniai dažai atsirado tik XIX a. trečiajame ketvirtyje, tad spalva buvo ir grožio, ir turto matas, nes nudažyti pačiomis mėgstamiausiomis ir simbolinę reikšmę turinčiomis spalvomis – raudona ir mėlyna – buvo brangu. Taip dažančių augalinių dažų yra labai mažai, juos labai sunku surinkti, o kai kuriuos dažus vis tiek reikėdavo pirkti.
– Mūsų prijuostės – tikrai prašmatnios, gražios. Kaip jos komponuojamos į kostiumą?
– Prijuostė irgi atkeliauja maždaug su sijonu ir kaip prestižinis drabužis. Kitaip sakant, prijuostė nėra skirta tam, kad saugotų kaimišką išeiginio kostiumo sijoną nuo sutepimo. Atvirkščiai, ji brangesnė ir labiau saugoma nei sijonas. Nors prijuostės kilmė nėra labai sena, bet pagal savo prasmę ir apeiginį pobūdį iš karto užėmė labai rimtą, svarbią, sakytum, šventą vietą, nes buvo suvokiama kaip moters įsčių apsauga. Remiantis kaimiškais tikėjimais, prietarais, ornamentai turėjo ginti moterį ir jos vaiką.
Yra šalių, kur prijuostės nėra arba tai – ištekėjusios moters aprangos dalis, bet Lietuvoje jas privalomai ryšėjo ir merginos. Išeiginė prijuostė buvo plati, dvipalė, iš priekio beveik visai uždengianti sijoną. Kiekviename regione ji buvo skirtinga, bet visur įžvelgiami su vaizdingumu, žemės simbolika susiję ženklai, ypač rombas ir rombiški ornamentai. Kai kur, tarkim, Aukštaitijoje, kur puošyba kukli ir labai senos kilmės, kompozicija siekianti neolito laikus, apačioje yra mažytis ornamento ruožas, prijuostė yra brangi ir vertinama dėl medžiagos ir sudėtingo iš plonų linų audimo.
Suvalkijoje, kur ornamentika vėlyvesnė ir, palyginti su kaimo kultūra, labai moderni, išausta kaišytine technika, prijuostė tampa nepaprastai puošni ir yra viso kostiumo ryškiausias akcentas. Žemaitijoje prijuostė irgi ypatinga: labai plati, gausu senų smulkių ornamentų, įaustų brangia raudona simboline spalva. Prijuostė visur išskirtinis drabužis, ir be jos arba ją labai nususinus mūsų tautinis kostiumas praranda prasmę.
– Kokia moteriškos liemenės prasmė? Kada ir kaip ji įsikomponavo į kostiumą?
– Moteriška liemenė irgi, matyt, apie XVIII a., o gal ir XVII a. pasirodo. Liemenė atėjo iš bajoriškos, kilmingų damų aprangos ir buvo atsineša labai grynu pavidalu pagal savo sukirpimą ir netgi medžiagą. Turbūt seniausia išlikusi liemenės forma yra Aukštaitijoje – tokia su priekyje pailgintais skverneliais, dažniausiai siuvama iš aksomo arba brokato tipo medžiagų. Ji siuvama pagal XVII a. iškarpas ir puošiama tam laikotarpiui būdingais auksiniais galionais, kurie buvo labai brangi detalė. Mes dabar naudojame liureksą, o XIX a. tai buvo į tikrą metalo foliją įvyniotas siūlas. Žinoma, tai importuotas dalykas, atvežtas į Lietuvą per Karaliaučių. Paskui juos kromelininkai išnešiodavo ir parduodavo kaimuose. Dauguma kitų liemenių (ir Aukštaitijoje, ir iš dalies kituose regionuose) – mums žinoma liemenė keturiais skvernais, platėjanti nuo liemens. Tai labai tiksliai išlikęs XVIII a. bajoriškų drabužių kirpimas.
Liemenės būdavo vilkimos ant marškinių ir atlikdavo šiuolaikinės liemenėlės funkciją – formuodavo krūtinę. Tikroji liemenė buvo siuvama iš tvirtos lininės, kartais medvilninės medžiagos, o viršus (gražioji medžiaga) yra aptraukimas. Jos stiprumas jau nebesvarbu, todėl ji gerai įveržiama, suvarstoma ar sukabinama kabėmis arba sagomis ir formuoja krūtinę. Iš tikrųjų marškinius turėtume vilktis ant nuogo kūno, o paskui apsivilkti liemenę.
Pačios moderniausios liemenių formos ir sukirpimas jau yra iš XIX a. mados. Nors panašu, kad paaukštintas liemuo yra renesansinio sukirpimo. Žodžiu, liemenė labiausiai susijusi su elitine mada, todėl jos prabangūs pirktiniai audiniai kaimo kostiume labai netikėtai susiduria su naminiais audiniais, kas yra toks didelis ir keistas kontrastas, būdingas liaudiškam kostiumui. Naminiai audiniai buvo mažiau paplitę, vyravo gal tik Žemaitijoje, kur svarbiau buvo labai platus ir spalvingas sijonas. Liemenė Žemaitijoje buvo daugiau funkcinis drabužis, dažnai dar visokiomis skaromis pridengta. O visuose kituose regionuose vyravo puošnūs pirktiniai audiniai.
