Agnė Skamarakaitė, Deividas Jursevičius, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Pasak meno rinkos eksperti Ernesto Parulskio, meno rinkos variklis – sąmoningi diletantai, kurie nuperka apie 80 proc. visos pasaulio kūrinių pasiūlos. Jie, rinkdamiesi kūrinius, anot specialisto, vadovaujasi savo estetiniais kriterijais, kuriuos išugdo per patirtį.
LRT radijo laidoje, transliuojamoje iš parodų rūmų LITEXPO, kuriuose vyksta penktoji tarptautinio šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“, – pokalbis su E. Parulskiu, menotyrininke Simona Makselienė ir kolekcininku, antikvaro mėgėju Edmondu Kelmicku.
– Pone Parulski, kas yra lokalus kolekcionavimas?
– Kai žmonės, dailės mylėtojai, šiuo atveju gal net labiau profesionalai, renka meno kūrinius pagal geografinį principą. Pavyzdžiui, renka tik lituanistiką ir nežengia nė žingsnio į šoną. Mes su E. Kelmicku savo paskaitoje („ArtVilnius“ metu – LRT.lt) ir bandysime išsiaiškinti, ar tai, ką daro kolekcionieriai-profesionalai, yra savanoriškas getas ir užsidarymas, ar – misija Lietuvos kultūrai, o gal tai yra mišinys.
– Pone Makseliene, Jūs taip pat skaitysite paskaitą „Kolekcininko portretas“. Koks jis?
– Kolekcininko portretas gali būti daugialypis, bet yra tam tikri vienijantys bruožai. Galima įvardinti kolekcininko genus. Kalbėsime apie žmones, kurie turi tą geną.
– Pone Kelmickai, akivaizdu, kad jūs turite šį geną. Kaip užsikrėtėte šia aistra?
– Kadangi buvau pavadintas mėgėju, pabandysiu išplėtoti šį žodį. Aš mėgstu tuos darbus, kuriuos turiu. Ir tai turbūt yra svarbiausia. Pirklys yra profesija, bet staiga ji pati atskleidė, kad aš mėgstu turėti tuos darbus namuose. Aš to net nevadinčiau kolekcionavimu. Tai – buvimas su savo atminties fragmentais, įvykiais iš kalendoriaus, kurie man leidžia atsidurti didesniame atminties gabale.
– Pone Parulski, ar galima išskirti kažkokią konkrečią sritį, ką dažniausiai renka kolekcionieriai Lietuvoje?
– Prieš kokius 5–6 metus aš būčiau atsakęs gana kategoriškai ir drąsiai, kad mūsiškiai renka konservatyvųjį meną (ir žanro, ir laikotarpio požiūriu) – daugiausiai iki pokarinio modernizmo – 7, 8, 9 dešimtmečių, ir lieka grafikos, skulptūros ir tapybos žanro aplinkoje. Dabar ta situacija nesmarkiai pasikeitusi. Pacituosiu E. Kelmicko frazę, kurią jis man pasakė turbūt prieš 15 metų: „Šlifuok akį“. O akies šlifavimas yra važinėjimas, stebėjimas ir meno matymas (ne tik Lietuvoje). Tai yra brangus užsiėmimas, nes reikia daug keliauti, pirkti bilietus įvairiausiuose muziejuose. Manau, kad mūsiškiai jau pašlifavo akį, kad truputį pakeistų savo kolekcionavimo įpročius.
– Pone Kelmickai, apie akies šlifavimą: Jūsų akis turbūt labai gerai nušlifuota? Kaip tai darėte?
– Iš pradžių šlifavau piniginę, o po to kilo nenumaldomas noras šlifuoti akį. Todėl visi patarimai labai vertingi, už juos brangiai sumokėta. Kai tu moki ir darai klaidas, nėra greitesnio mokslo, ypač, jeigu tai yra tavo profesija. O mokaisi žiūrėdamas ir lygindamas daiktus. Etaloninės teritorijos – muziejai, geros parodos. Ten žiūri į detales, mokaisi. Taip šlifuojama ne tik akis, bet ir gebėjimas regzti ir išlaikyti kontaktus.
– Dėl piniginės šlifavimo: ar tai reiškia, kad iš pradžių nelabai rinkotės? Tiesiog pirkote tai, už ko užkliuvo akis?
– Sakykim, perki tai, kas tau patinka. Tai, kad patinka, – emocinė reakcija, kuri dažnai gali būti klaidinanti. Tau patinka todėl, kad tu kažkur matei analogišką reprodukciją ir jauti, kad tai – kažkas labai panašaus. Grįžusį į namus apima depresija. O paskui galvoji, kaip [tą darbą] „iškišti“. Bet jeigu nori kažką „iškišti“, tavo neurozę pirkėjas iš karto atpažįsta. Taigi tu turi pirkti vadovaudamasis ne tik simpatijomis, bet kitais daug svaresniais argumentais.
– Ponia Makseliene, Jūs esate Vilniaus aukciono vadovė. Ar būna tokių žmonių, kurie, kaip sako ponas Kelmickas, atneša kažką „iškišti“?
– Motyvų, dėl kurių žmonės atneša meno kūrinius, yra labai įvairių. Mūsų darbe yra visiškai normalu, kad meno kūriniai keičia savininkus, nes meno kūrinys, kaip ir knyga, yra ilgaamžiškesnis nei žmogus. Dažnas motyvas yra ir tas, kad šlifuojama akis, ir keičiasi žmonių supratimas apie tai, kas jiems patinka. Todėl jie tiesiog nebenori būti su tais darbais. Tai nereiškia, kad kūrinys yra prastas – jokiais būdais. Tai gali reikšti tik tai, kad dabartinis savininkas nori keliauti toliau. Stengiamės žiūrėti į meno kūrinio lygį ir vertę. Ir jeigu darbas prastas, mes jo nepriimame.
– Pone Parulski, kiek svarbios emocijos kolekcionuojant?
– Šis elementas labai svarbus. Emocijų laukas nėra monolitinis – jų spektras labai platus. Taip pat ir kolekcionavimo, kolekcionierių spektras labai platus. Viename spektro juostos gale yra mėgėjai arba dailės mylėtojai (jie lygiai tokie patys kolekcionieriai), kitame – profesionalūs kolekcininkai. Spektro vidurį sudaro sąmoningi diletantai. Tai – žmonės, kurie perka arba renka meną, vadovaudamiesi ne tiek emocijomis, kiek savo estetiniais kriterijais, kuriuos jie nušlifuoja per patirtį. Statistiškai sąmoningų diletantų yra daugiausia – jie yra meno rinkos variklis. Maždaug 80 proc. visos pasaulio meno pasiūlos nuperka būtent meno diletantai, į kurių namų ūkį per jo egzistavimo laiką (maždaug 25-erius metus – tiek, kiek trunka karta) patenka 10–15 meno kūrinių. Štai ir yra ta imtis, kuri sudaro viso pasaulio meno apyvartą.
– Ponia Makseliene, ar lietuviai daugiau investuoja į meną?
– Kolekcininkų Lietuvoje yra gana mažai, ir tai liūdina, nes visame pasaulyje, kur yra stiprios meno rinkos, [egzistuoja] tie namų ūkiai – vidurinė klasė, kuri labai daug neinvestuoja, bet vis tiek perka. Lietuvoje yra tam tikras kiekis žmonių, kurie perka daug ir didelėmis kainomis. Tada egzistuoja visa masė žmonių, kurie apskritai neperka. Ir labai trūksta vidurinės klasės.
– Ar tai susiję su lietuvių finansinėmis galimybėmis, o gal su švietimu ar istorija?
– Manau, kad su finansinėmis galimybėmis. Esu pakankamai geros nuomonės apie lietuvių kolekcininkų išprusimą. Tikrieji kolekcininkai paprastai žino, kad išprusimas ir akies šlifavimas atsiranda. Aš labiau linkusi vertinti bendrą makroekonominę situaciją.
– Kokias tradicijas Lietuvoje turi kolekcionavimas?
– Ir tarpukariu, ir sovietiniu laikotarpiais kolekcionavimas egzistavo. Įdomu tai, kad kolekcionavimas prasidėjo nuo knygų: numizmatika, lituanistika, kartografija – tarsi tokie satelitiniai dalykai. Taip pat baldai, porcelianas. Meno kūrinių kolekcionavimas – pakankamai naujas reiškinys Lietuvos istorijoje. Jis skaičiuoja gal tik 30–40 metų. Nekalbu apie atskirus atvejus, bet tarpukariu didžioji dalis kolekcininkų rinkdavo ne vaizduojamąjį meną, o lituanistiką.
