Aleksandra neslepia, jog tikisi, kad „Meilė be sienų“ padės jai surasti tą vienintelį, nes už viską labiau ji tiki meile iš pirmo žvilgsnio.
Papasakok, kaip šovė mintis atvykti į Lietuvą ieškoti vyro?
Sprendimas buvo spontaniškas, kaip ir visi sprendimai mano gyvenime. Man tiesiog parašė žurnalistė iš Ukrainos, kad Lietuvoje vyks toks projektas. Aš neilgai galvojau, nes dabar esu vieniša ir iš tikrųjų tikiu, kad meilę galima sutikti absoliučiai visur. Galima eiti iš namų nusipirkti pieno ir prekybos centre sutikti būsimą vyrą. O galima kiekvieną dieną eiti į restoranus, tikėtis, laukti ko nors ir nieko nesutikti.
Kodėl aš sutikau? Man imponuoja lietuviškas mentalitetas. Tarp mūsų nėra prarajos, mes panašūs vieni į kitus, tačiau vis vien kiek skiriamės.
Ką žinai apie Lietuvą? Galbūt teko apsilankyti anksčiau?
Nors Lietuvoje esu pirmą kartą, man čia labai patinka. Vilniaus dar gyvai nemačiau – tik per televizorių. Labai gražus miestas. Čia ramu, žmonės svetingi, maistas skanus.
Tačiau skirtumą vaikinų tarpe aš matau labai stiprų.
Kuo gi taip skiriasi ukrainietis ir lietuvis?
Tie vaikinai lietuviai, kurie gyvena su mumis, absoliučiai visiems neužtenka ryžto. Jiems reikia ne laidyti užuominas, o jiems reikia tiesiogiai sakyti: „Man reikia, kad manimi rūpintumeisi.“ Ir tik tuomet jis pradės rūpintis.
Ukrainiečiai labai daug kalba, kad užkariautų merginos širdį. Daug skiria komplimentų. Iš pradžių viskas taip ryšku, tačiau visa tai ir baigiasi sparčiai. Toks ukrainiečių vaikinų minusas: greitai praranda interesą, azartą.
O lietuviai vaikinai – jie iš lėto atsiskleidžia.
Ar nėra kalbos barjero bendraujant su vaikinais?
Kalbu rusų, ukrainiečių, anglų ir ispanų kalbomis. Bendraujant su lietuviais nėra jokių kliūčių.
Ar tiki meile iš pirmo žvilgsnio?
Taip. Mano praeiti santykiai taip ir užsimezgė. Tai kilo tiesiog iš akių kontakto. Mes dar nebuvome susipažinę, aš jį tik pamačiau, bet man iš karto kilo mintis, kad būtų nepakartojama, jei taptume pora.
O šiame projekte ar jau teko ką nors panašaus patirti?
Su tuo vaikinu, kuris man labiausiai iš visų simpatizuoja, Justinu. Mes, merginos, sėdėjome visos kartu, kai jis atėjo ir mūsų abiejų žvilgsniai susitiko. Akių kontaktas buvo gilus. Jis akimis man skyrė daugiau dėmesio nei visoms likusioms. Aš buvau pirma mergina, su kuria jis pasikalbėjo vienumoje.
Jeigu santykiai susiklostytų, ar sutiktum persikraustyti į Lietuvą?
Taip, aš esu atvira persikėlimui į Lietuvą ir ne tik čia. Galima kartu persikraustyti ir į kitą šalį. Aš paprasčiausiai nuo 18 metų mažai gyvenu Ukrainoje. Aš ten važiuoju, kad pamatyčiau tėvus, galimai padirbčiau kokį trumpą laiko tarpą. Paskui vėl išskrendu.
Kur ir kodėl išskrendi?
Visada išeina skirtingai: gyvenau Meksikoje, prieš projektą grįžau iš Afrikos – Kenijoje buvau. Seniau į užsienį vykdavau darbo reikalais, o dabar neretai keliauju savo malonumui. Londone mokiausi anglų kalbos 4 mėnesius. Trumpais laikotarpiais gyvenu ne Ukrainoje.
Ilgiausiai praleidau Ukrainoje niekur neišvažiuodama prieš metus, per karantiną. 8 mėnesiai – tai buvo mano rekordas.
Kokia tavo profesija?
Aš – žurnalistė. Dirbau redakcijoje, rašiau tarptautines naujienas, skirtas televizijos kanalui. Nebuvau reporterė – nevykdavau į įvykio vietą. Darbas tik biure.
Ar esi turėjusi romantinius santykius, kurie tave įskaudino?
Taip, turėjau toksinius santykius, štai jie ir pasibaigė kovo mėnesį. Santykiai buvo per atstumą, truko trejus metus. Susitikinėjau su meksikiečiu. Aš gyvenau ten keletą mėnesių vieną kartą, paskui grįžau į Ukrainą, paskui vėl išskridau. Tris kartus vykau pirmyn ir atgal. Kiekvienas kartas buvo naujas šansas išgelbėti mūsų santykius, tęsti mūsų gyvenimą kartu, statyti ateitį, tačiau tai nepavyko. Buvo skaudu.
Vadinasi, jei dabar imtum susitikinėti su lietuviu, tai būtų ne pirmas kartas, kai tavo partneris – užsienietis?
Taip, ne pirmas kartas. Laikau, kad persikraustymas gyventi į kitą šalį, kad pora būtų kartu, yra sveikintinas. Aš mokausi iš savo klaidų ir suvokiu, kad santykiai per atstumą – tai ne santykiai. Viskas telefonu, skambučiai, „FaceTime“ – ne, ačiū, man to užteko. Nenoriu kartoti savo klaidų.
Ar jauti konkurenciją tarp merginų šiame projekte?
Jei atvirai, konkurencijos nėra. Aš žinau savo pliusus, savo minusus. Kiekvienas herojus, kiekvienas šou personažas yra absoliučiai skirtingi. Ir pagal veiklą, ir išoriškai, ir charakteriu, judesiais.
Šauniausia tai, kaip mus paskirstė po kambarius. Mus, 9 merginas, išskirstė po 3. Galvojome, kodėl mus apgyvendino būtent taip. Supratau, kad aš gyvenu kambaryje su merginomis, kurios myli švarą, kurios negeria alkoholio. Visada apie vidurnaktį ar 1 val. nakties mes jau miegame.
Kitas merginų kambarys – absoliučiai kitoks. Tu užeini, ten viskas tiesiog ant stalo, viskas apversta aukštyn kojomis. Jos labai linksmos, šaunios, bet labai garsiai jos gyvena, aš su jomis neišgyvenčiau. Būtų nuolatiniai kivirčai. Jos – kaip ugnis, o aš kaip oras. Man reikia ir linksmybių ir ramybės – visko 50 ant 50.
Trečiame kambaryje gyvenančių merginų negaliu apibūdinti. Jos greičiausiai yra verslios moterys.
O kaipgi vaikinai – ar jų ne per maža projekte?
Ne, jie nuolat keičiasi. Būna, čia ateina pasyvūs vaikinai. Neaišku, kodėl jie čia atvyko, nes pasyvumu tu vargu ar ką užkariausi, juo labiau moterį ukrainietę. Mes pripratusios prie dėmesio, gėlių, garsių žodžių. Tiesiog jei šiuos žodžius patvirtintų visada poelgiai, tai vargu ar ukrainietės merginos negerai atsilieptų apie vaikinus ukrainiečius. O taip – daug kalbų, mažai darbų. O čia, Lietuvoje – nė kalbų, nė darbų. (Juokiasi) vaikinai lietuviai tiesiog drovisi ir mums tenka juos išjudinti.
Minėjai, kad ukrainiečiai apdalina komplimentais. O ar kuris nors lietuvis šiame projekte tau pasakė komplimentą, kuris įsirėžė į atmintį?
Tai buvo ne Justinas, su kuriuo dabar daugiausiai esu poruojama. Buvo atvažiavęs motociklu Danas. Kai tik jis atvažiavo, aš tada buvau duše ir jis iš karto užėjo pas mus į kambarį. Užėjo, ir klausia: „Kur čia Aleksandra?“ Nes matė reklamą, kurioje buvau aš. Kai aš išėjau, jis pasakė: „Oi, jeigu tu tokia graži nepasidažiusi, aš bijau tave įsivaizduoti pasipuošusią vakare.“
Tai buvo malonu, visai ne banalu. Tačiau jis ne man skirtas.
Ar visgi pastebėjai čia vaikiną, su kuriuo norėtum kurti santykius?
Taip, tačiau iki vakar dienos aš abejojau. Mes pasikalbėjome, aš atvirai pasakiau, kad man per maža dėmesio. Tiesiog jam – 30 metų. Mano supratimu, 30-mečiui reikia būti labiau savimi pasitikėti, būti ryžtingesniam, žinoti, ko nori moteris. O jis toks atsargus.
Aš džiaugiuosi, kad mes pasikalbėjome, nes nemėgstu emocijų kaupti savyje, nes vieną dieną galiu sprogti kaip oro balionėlis. Aš iš karto sprendžiu problema, vos tik ji iškyla.
Kol kas matau save su juo. Vis dėlto galimas ir toks variantas, kad pasirodys kitas vaikinas, šalia kurio galėčiau save pamatyti taip pat. Viskas gali labai greitai apsiversti.
