Kaip ir visur – vieni perlėkimai buvo trumpi ir malonūs, kiti vėluojantys, arba nervingi. Kaip tas, vakarykštis reisas, kuriuo atskridome atgal į Javos salą – į viduryje jos įsikūrusį Džogdžakartos miestą. Visas dvi valandas iš Sulavesio salos turbulencija buvo tokia, kad net skrydžio palydovių šypsenos atrodė labai jau varganai. Kad ir kaip jos ten tose parengimo stovyklose treniruotos būtų nerodyti savo baimių.
Staiga, niekaip nesiliaujant oro duobių virtinei, jai, sakyčiau, netgi stiprėjant, lėktuve pasijuto stiprus cigarečių dūmų kvapas. Matyt kažkas iš keleivių neatlaikė įtampos ir užsidarė keliems būtiniems dūmams tualete.
– Jauti, kažką jau spjovė į taisykles? – per variklių triukšmą riktelėjau šalimais sėdinčiam Vytarui, pradėjęs gailėtis, kad nekreipiau dėmesio į ekrane, skrydžio pradžioje demonstruotas evakuacijos taisykles.
Suprantu, kad tai, kaip užsisegti saugos diržą yra aišku. Jei jau vis tiek sėdi jį užsisegęs. Bet toliau? Ar tikrai, pavyzdžiui, po mano krėslu yra gelbėjimosi liemenė? Juk skridome virš vandens. Gal ji jau pasenusi? O gal kažkas išsinešė, kaip suvenyrą? Tikrai, man pasakojo Airijoje viena mergina, dirbusi gide. Kartą, viena vidutinio amžiaus lietuvė buvo sulaikyta, kai iš Virgin oro linijų išėjo nešina geltona liemene.
Iš pradžių dievagojosi, kad nežino, kaip ji jos rankinėje atsidūrė. Paskui aiškino, kad greičiausiai pati įkrito. Kažkaip. Bet galų gale palūžo ir prisipažino, kad norėjo vyrui dovanų parvežti. Kad šis, vargšelis, į žvejybą turėtų ką dėl saugumo pasiimti.
Tada dar prisiminiau ryklius ir piratus, kurių taip pat, sako, pasitaiko Javos jūroje. Tamsoje viskas atrodė dar grėsmingiau. Man būtinai reikėjo su kažkuo pasikalbėti. Laukiau atsakymo į užduotą klausimą ir supratau, kad jį teks dar kartą pakartoti. Bakstelėti draugui ir, jam klausiamai atsisukus, riktelėjau garsiau:
– Užuodi dūmus? Ne, ne svilėsių, cigarečių?
Vytaras pauostė orą. Pabandė liežuviu net paragauti, pačepsėjo. Palingavo galvą.
– Manau čia yra du variantai, – atšaukė atgal Radzevičius.- Pirmas yra geras: rūko kažkoks susinervinęs keleivis, kurį tuoj išmes iš ten. Matai, tos moterys šiandien nelinksmos. Jau eina link durų. Jam gerai nebus. Antras variantas blogesnis – rūko pilotai, supratę, kad reikalai klostosi taip, kad cigarečių dūmai šiuo atveju yra mažiausia blogybė.
Nusprendžiau patikrinti. Pagalvojau nuslinksiu iki pilotų kabinos ir pauostysiu pats. Pradėjau irtis link priekio. Kratant lėktuvui tai nebuvo labai paprasta padaryti. Kadangi keleivių nebuvo daug, užimta vos trečiadalis visų galimų vietų, stiuardesės sėdėjo paprastų mirtingųjų vietose. Pamačiusi mano ketinimą pasivaikščioti, viena jų, kol pirmoji beldėsi į uodegoje esančio tualeto duris, puolė stabdyti mane ir nuolankiai, bet užsispyrusiai ženklais parodė grįžti į savo vietą. Neerzinau merginos, apsisukau, ir mažais žingsneliais nutipenau atgal. Juolab, kad tabako dūmais priekyje nesmirdėjo.
– O tu atsimeni, kaip tas liemenes reikia prisipūsti? Ar jos pačios išpampsta vandenį? O lemputę, tą, kur mirksi iki rykliui pasirodant, kaip ją įjungti? – pradėjau klausinėti Vytaro.
– Tiesa pasakius, nežinau. Nepamenu. Reikia kažkokias virvutes patraukti, o paskui pūsti į raudonas žarnas. Arba atvirkščiai. Nesijaudink, jei reikės – tikrai prisiminsi.
– „Kai reikės“, ar „jeigu reikės“?
Bet jis jau manęs negirdėjo – užsimetęs ausines vėl grimzdo į savo jaunystės diskotekų laikus, kai buvo lieknas, ilgaplaukis ir šokdino visas klasiokes. Jis taip garsiai klausė A-HA „Sun always shines on TV“, kad net šalia sėdintis musulmonas, karts nuo karto atitraukdavo žvilgsnį nuo maldų atmintinės ir priekaištingai žvilgtelėdavo į abejingą kitatikį.
Daugelis čia tuos lankstinukus, lyg visai atsitiktinai, aišku, laikė rankose. Stipriai laikė. Net glamžė. Juose, įdėtuose į priešais esančios sėdynės kišenes, šalia reklaminių bukletų ir maišelių skrandžio turinio demonstraciniams atvejams, buvo surašytos kelionės palaiminimo maldos: arabiškai, indoneziškai ir angliškai, tinkančios musulmonams, budistams, katalikams, induistams ir dar kažkam ten…
Pagaliau, kai jau vienu metu atrodė, kad dreba ne tik lėktuvas, bet baladuojasi kartu ir visi varikliai sparnuose, išgirdome informaciją, kad netrukus leisimės. Ir tai įvyko greitai. Labai. Taip, kad net ausis užgulė stipriau, nei kada nors iki šiol.
Laukimo salėje, jau po to, kai nusileidome, artimuosius pasitinkantys žmonės buvo suglumę. Dairėsi į pažįstamus veidus, į švieslentę. Vėl į atvykusius. Priežastis buvo gana aiški – nusileidusių lėktuvų informacinėje lentoje ties mūsiškiu buvo parašyta „Dar laukiame nusileidžiant“.
Tai kur mes? Kas mes?
p.s. Nuotrauka su lėktuvu – asociatyvinė ir tiesiogiai su pasakojimu nesusijusi.
Autorius: Martynas STARKUS. Džogdžakarta. 2017 kovas.
