Rūta Klišytė VL žurnalistė
Marijonas Mikutavičius labiau panašus į futbolininką mėgėją nei į profesionalų dainininką, juolab kad į scenos dievuką. Ir iš tolo tviskančias, iš kailio besineriančias mūsų scenos žvaigždes jis užtemdo tarsi nė nesistengdamas, žaisdamas savo malonumui, lyg dainuodamas draugams pakeliui į namus. Tų trijų milijonų širdis Marijonas pavergia be jokių specialiųjų efektų, skandalų ir fanfarų, net likęs vienui vienas tarp keturių baltintų sienų.
Niekas nepakasta
Kodėl šis „per 40-metį perropojęs“, jo paties žodžiais, niekuo neypatingos išvaizdos, ne itin stipraus gergdžiančio balso vyras mus vis dar taip žavi, o gal net vis labiau? M.Mikutavičiaus atveju nė neverta sukti galvos, kiekgi čia talento nuošimčių, o kiek darbo. Neverta nė spėlioti, kur čia šuo pakastas, nes niekas niekur čia nepakasta, nes Marijono talentas – tai atvirumas, vyriškas, ne visada patogus ir gražus gebėjimas sakyti tiesą. Ne apie kitus – tą daugelis moka ir mėgsta, bet apie save patį. Nėra čia nė pėdsako jokio reklaminio akių dūmimo ar tyčia pučiamos legendos, pasakų apie dosniai šelpiamus nelaimingus vaikus, juolab sekso ar transseksualinių skandalų, ant kurių išjoja ar ilgiau išsilaiko balne kitos muzikos žvaigdės. „Esu gana konservatyvus atlikėjas, man atrodo, kad svarbiausia scenoje – muzika“, – sakė Marijus. Matyt, ir jo gyvenime yra panašiai.
Marijono gebėjimas sakyti apie save tiesą išsilieja dainomis, kurios virpina mūsų širdis, stiprina nuoširdaus, tikro gyvenimo troškimą, suteikia vilties tikėti, kad tapsime laimingi ne tada, kai būsime turtingi, o tada, kai nevyniosime jausmų ir žodžių į pakulas, neapsimesime tuo, kas nesame, nelaižysime galingiesiems padų ir kitų kūno dalių. Galbūt net šiandien, čia ir dabar.
Nesudrėkusį Marijono talento paraką paliudijo ir Naujųjų išvakarėse su milžinišku pasisekimu praėję didieji koncertai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje , didžiausiose šių meistų arenose, kur jo klausėsi apie 30 000 žmonių. Kiekvienam meistui Marijonas parodė pagarbą, pakvietęs kartu padainuoti ir šio miesto dainininką. Ypač dėkinga pasirodė Kauno publika, kuri „Žalgirio“ arenoje ištisas dvi su puse valandos ošė, šėlo ir dainavo kartu su Marijonu, o koncertui pasibaigus nė nemanė skirstytis, reikalavo dar ir dar. Po dainininko grįžimo į sceną ir dainos „Nebetyli sirgaliai“ pakartojimo įkaitusių sirgalių armijos vis tiek nepavyko išprašyti lauk: tik po antro biso ji buvo užganėdinta ir ėmė skirstytis, o Marijonas padėkojo visiems prisipažindamas: „Esu laimingiausias bičas pasaulyje.“
Nelyg futbolas
Galbūt dėl gerbėjų gausos, virš arenų tvyrančio azarto atmosferos Marijono koncertai primena aukščiausio lygio futobolo varžybas (Marijonas, beje kadaise turėjo skausmingai rinktis tarp muzikos ir futbolo, dėl šio buvo metęs ir sostinės Balio Dvariono muzikos mokyklą, o savo malonumui šį žaidžia ir dabar). Scenoje kartu su Marijonu buvo ir ištikima jo komanda – muzikantai Robertas Semeniukas (gitara), Aleksandras Ten (gitara), Paulius Jaskūnas (boso gitara), Jonas Lengvinas (mušamieji), Vytautas Bikus (klavišai) bei pritariantys vokalistai Sigita Jonynaitė-Būdienė, Žaneta Taurinskienė, Martynas Puchovičius, Anatolijus Oleinik, Giedrė Rimšaitė.
Tik čia, kitaip nei fitbolo varžybose, nėra nugalėtų, o įvarčiai mušami švelniai, bet tiksliai – tiesiai į klausytojų širdis jų plakimo ritmu.
Namuose sienos padeda
Namuose Marijonui galbūt ir tos baltintos sienos padeda, bet dėl pripažinimo plačiajame pasaulyje jis, regis, nesuka sau galvos. Matyt, jam patinka būti namuose arba „pakeliui namo“, apie tai – ir viena mėgstama jo daina. Nesu girdėjusi, kad M.Mikutavičius laikytų Lietuvą pernelyg troškia ir ankšta jo talentui šalimi, dėl ko apgailestauja kiti atlikėjai, ir rinktųsi verčiau dainuoti angliškai, kaip renkasi tie ambicingieji, kurie net miegodami sapnuoja pasaulinę karjerą.
Tačiau Marijonas, matyt, miega ramiai, o į gyvenimą žvelga paprasčiau ir neslepia turįs ne ambicijų, o silpnybių. „Kai perropoji 40 metų (o aš jau perropojau), viskas gyvenime palengvėja. Viešpatie, aš pusę savo gyvenimo, gal net didžiąją jo dalį, vien graužiu save, ir tai nieko gero neduoda! Kartais išsikeliame tokią aukštą kartelę, kad negalime jos įveikti, nes esame tik žmonės su savo silpnybėmis“, – LRT radijo laidai „Paraštės“ sakė M.Mikutavičius.
Daina kaip keturlapis dobilas
Neseniai išleistas M.Mikutavičiaus albumas „Lengvas būdas mesti klausytis“ ir juokina šmaikščiu pavadinimu bei ironišku dizainu, ir sykiu provokuoja prieš metant pasisvaiginti dar. Mat naują šio autoriaus dainą išgirdęs jautiesi taip, lyg būtum keturlapį dobilą radęs. Ir jau visai nuostabu, kad beveik kiekveina nauja jo daina sukelia atradimo džiaugsmą.
O juk kažkada atrodė, kad po „3 milijonų“ nieko geresnio nebus, tiesiog negali būti! Kita vertus, juk visi beprotiškai talentingi dainiai miršta jauni – nuo AIDS, depresijos ar narkotikų. Tačiau, pasirodo, puikių dainų sukurti gali ir jau pradėjęs plikti pripažintas genijus, nebalansuodamas ant peilio ašmenų. Ir ne gulinėdamas prabangiame paplūdmyje Maldyvuose ar savo lėktuve, skrisdammas virš Atlanto, o rūškaną rytą mirkdamas savo namų vonioje po vakarykščio vakarėlio. „Kai pabundi ryte (jeigu pabundi), visada gali būti tikras, kad vieną dalyką tikrai rasi šalia. Visada rasi naują dieną. Šia daina bandžiau sukurti mažą odę dienai, – sakė autorius apie naują savo dainą „Tu čia, tu čia“.
Dauguma Marijono dainų veikia panašiai – lyg švarus antidepresantas, nesukeliantis šalutinio poveikio. Tiesa, farmacininkai dar neišrado (ir dėkuidie!) tokios piliulės – ne bukinančios liūdesį, o stiprinančios norą gyventi. Būtent tokios užvedančios dainos, manyčiau, ir yra sunkiausias tikro, visapusiško talento išbandymas. Gal Marijonui jos pavyksta todėl, kad jis augo devintajamė dešimtmetyje, prisotintame gero, svaigaus, patosinio roko? Ši muzika teigia, kad gyvenimas yra šaunus, vien šventė, neišgyvenkime, gyvenkime šia diena... Tačiau autorius mano, kad ypač nelengva sukurti užkabinančią, linksmą dainą, kuri spinduliuotų optimizmu.
„Lengviausia daryti liūdnus dalykus. Pravirkdyti žiūrovą lengviau nei priversti jį kvatotis. Muzikoje lengviau jausmui pulsuoti, kai čia yra šiek tiek melancholiško liūdesio, nuoskaudos, širdgraužos, išgyvenimo“, – neseniai svarstė M.Mikutavičius interviu LRT radijui, prisipažinęs, kad ir jis pats – labiau realistas nei krykštaujantis optimistas.
Būti savimi muzikoje
Ir liūdos, ir linksmos M.Mikutavičiaus dainos išsiskiria tiesiais, neįmantriais žodžiais, muzikalumu, ypač originalia, uždegančia ritmika. Galėtum manyti, kad jų autorius gimęs po Afrikos saule tamtamams gaudžiant. Tačiau Marijono talentui pakako ir Lazdijų saulės, o muzikos jo vaikystėje buvo daugiau, nei reikia padūkusiam berniokui, galvą pramušusiam dėl futbolo. Marijono tėvas Juozas Mikutavičius – žymus lietuvos chorvedys, rengęs nę vieną respublikinę dainų šventę, dirigavęs rajoninėse ir zoninėse dainų šventėse. Dainų šventė 1965 m. Vilniuje ir suvedė Marijono tėvus – Lazdijų kultūros namų direktorių Juozą Mikutavičių, ir Vidą, šio miesto pramoginių šokių kolektyvo šokėją.
Muzikos asociacijos metų apdovanojimų ceremonijoje, kuri vyks sausio pabaigoje Vilniuje (M.Mikutavičius yra vienas šio populiarius renginio, kasmet atsijojančio pelus nuo grūdų mūsų popmuzikos aruode, iniciatorių), Marijonas galės varžytis dėl visų 5 apdovanojimų: metų atlikėjo, metų koncerto autoriaus, prizo už geriausią metų albumą vaizdo klipą ir pan. Manding čia trūksta apdovanojimo „Už buvimą savimi muzikoje“. Atrodytų, nesąmonė, juk tai taip paprasta: būti savimi, kad ir kur būtum! Tačiau daugumai dainininkų tam kinkos per plonos, balsai per silplni, dainos per saldžios, ir apskritai taip saldu būti kuo nors kitu, baltesniu ar reikšmingesniu... Tikuosi, šį menamą prizą laimėtų Marijonas – be jokio pritempimo ar rimtesnės konkurencijos.
