Paklaustas, kokius ryškiausius prisiminimus atsineša iš mokyklos, Merūnas juokais paprašo patikslinti, apie kurią mokyklą eina kalba – vyras jas lankė net kelias:
„Matote, aš buvau nenormalus mokinys. Esu pakeitęs septynias mokyklas. Kiekviena mokykla buvo su savais nuotykiais. Kiekviena mokykla paliko įspaudą manyje. Vienas ar kitas pedagogas – jie lemia žmogaus gyvenimo kryptį.
Šiandien esu dėkingas visiems savo mokytojams. Labai puikiai atsimenu ir dailės mokytoją, ir paskutinės savo mokyklos mokytojus – jie ypač daug į mane investavo. Buvau tikrai ne pats lengviausias vaikas“, – juokiasi M. Vitulskis.
Kalbėdamas žinomas vyras prisimena ir skaudų gyvenimo tarpsnį – jame pagalbos ranką jam taip pat ištiesė mokytoja. Merūnas iki šiol dėkingas ir lankytos aukštosios mokyklos pedagogams:
„Mano auklėtoja Stefanija, pas kurią baigiau vidurinę mokyklą. Ši mokytoja labai rūpinosi manimi po mamos netekties. Beprotiškai jautri mokytoja, buvusi tremtinė, mačiusi ir Gulagą ir kitus dalykus. Joje buvo nepaprastai daug žmogiškumo. Ji buvo rusų kalbos mokytoja.
Dar norėčiau paminėti Rūtą Songailienę, kurios dėka pasukau link scenos – dramos mokytoja. Ji mane įkvėpė pasirinkti šį gyvenimo kelią. Galėčiau vardinti ir vardinti, visi jie paliko įspaudą.
Jau nekalbu apie savo akademijos laikų pedagogus. Tai, iš ko dabar duoną valgau – jų investicija į mane, nuoširdus darbas. Jie man kaip seneliai, kaip tėvai. Tai buvo ryšys ne tik tarp pedagogo ir mokinio, bet ir šeimyniškas“, – tikina Merūnas.
Erika ir Merūnas VItulskiai augina du pametinukus sūnus. Vyresnėlis Vitulskių sūnus šiemet jau pravėrė mokyklos duris. Paklaustas, kaip sūnui sekasi įprasti prie kiek kitokios tvarkos nei darželyje, Merūnas atviras – veikti yra ką:
„Jis labai jautrus. Po darželio nemažai reikia aklimatizuotis, suprasti, jog dabar žaidimo taisyklės keičiasi – jis įžengia į pareigų, atsakomybių pasaulį. Tas nelengva. Bet jis labai imlus, jam patinka matematika, į muzikos mokyklą šiemet stojo.
Tai – dideli žingsniai, reikalaujantys daug darbo. Savaitėje yra trys dienos, kurių pabaigoje jam jau būna viskas – pavargsta. Užmiega mašinoje, neprivažiuoja iki namų“, – užjaučia sūnų Merūnas Vitulskis.
Tiesa, prabilęs apie tai, koks sūnus yra mokykloje, operos solistas šypteli – suole tvarkingai sudėjęs rankas vyresnėlis nesėdi. Pasak Merūno, sūnaus sąsiuviniuose rasti „lobiai“ jam primena jo paties vaikystę: „Jisai pas mane turi potraukį į meną – sąsiuviniai būna išpuošti, išmarginti. Kur turėtų būti paraštės – gražiausi piešiniai. Ir skylių esu radęs, ir kareivių, ir saulių ir mėnulių. Mokytoja gal ir nebūna labai patenkinta, o aš save prisimenu vaikystėje, ir suprantu jos žilus plaukus“, – šypsosi M. Vitulskis.
