Paklausta, kaip gyvena dabar dešimtą mėnesį einanti dukra, Laima šypteli – mergaitė mokosi ją perprasti: „Moka prisikviesti mane, apsimesti, kad nori miego. Tada juk mama tikrai prieis.
Aš sakau, kad tai – lengva manipuliacija, bet ar mamai tai svarbu, ji manipuliuoja, ar iš tiesų taip daro? Žinai, kad esi svarbiausias jai žmogus ir tavęs jai labiausiai reikia. Eini kiekvieną tą norą pildyti.
Dabar daug pirmų kartų – ir pilnas telefonas nuotraukų ir video. Nebeaišku, ar užteks debesyse terabitų. Man atrodo geriausia, kai yra tikros nuotraukos sudėtos“, – su meile apie dukrą pasakoja moteris.
Laima įsitikinusi – užsispyrusį charakterį mažoji paveldėjo būtent iš jos: „Nesvarbu, kad jau pavargusi, trina akytes, bet vis tiek dar sėdasi, bando įrodyti, kad nenori miego. Ir ji šypsosi nuolatos – aš vaikštau išsišiepusi visą gyvenimą. Stengiuosi visada šypsotis, ir mano mažoji keturis dantukus savo nuolat rodo“.
Moteris juokiasi, jog dukra geriausią žaislą atrado pati – juo tapo mylimos šeimos augintinės. Pasak jos, šios „auklės“ greičiausiai turės įtaką ir dukros raidai: „Turime porą kačių, tai pats geriausias interaktyvus žaislas – nėra kito, kuris taip reaguotų. Pirmas žodis buvo ne „mama“ ar „tėtė“, prasidėjo viskas nuo k raidės“.
Paklausta, ar yra iš tų mamų, kurios su savo atžala tarsi sulipusios, Laima juokiasi – ji kitaip ir neįsivaizduoja: „Man keisčiausias buvo dalykas, kai buvo parašyta, kad turi nereaguoti į vaiko verkimą iškart, kad jis nepriprastų. O kada dar jis gali gauti tavo maksimalų tavo dėmesį? Kai paaugs juk pats prašysies, kad vaikas dėmesio duotų.
Jos daug nešioti ir nereikėjo – maža tiesiog daug neverkdavo, o kai pradėjo sėstis – atsirado labai daug kitos veiklos. Miega ji kartu su manim – vyras išsiųstas į „emigraciją“. Man nėra to jausmo „pavargau“. Augam gražiai, sveikai, net dantukų kalimasis nebuvo sunkus.
Jei vertinčiau save kaip mamą, sakyčiau, kad esu amžiaus išlaikyta – „nepsichuoju“. Noriu, kad mano vaikas augtų ne išlepęs, bet suprastų, jog jam nebūtina kažko daryti jei jis nenori, kad augtų laisvai“, – pasakoja L. Tamulytė-Stončė.
Pirmagimės moteris susilaukė Lietuvoje galiojant karantino suvaržymams, kurie gerokai pristabdė muzikantų ir renginių vedėjų veiklą. Pasak Laimos, tai tapo savotiškai geru dalyku, o į darbą grįžti pradžioje buvo emociškai sunku: „Emilija pakankamai didelė, kad galėtų pabūti su auklyte. Turiu laiko sau – darbui, ne grožio procedūroms ir poilsiui.
Pirmi momentai buvo su dideliu skausmu širdyje. Nors tuo metu jai jau buvo aštuoni mėnesiai. Buvo sudėtinga suvokti, kad iš tiesų nieko blogo nedarai – kitos mamos labai anksti išeina atgal į darbą. Aš juk ne dienos metu nebūnu – mano darbai vakare ir naktį“.
Laima Tamulytė džiaugiasi – sutuoktinis Gediminas palepina tiek ją, tiek dukrą. Pasak jos, dukra retkarčiais net prašo, jog jai dainuotų ne mama...o tėtis: „Jai labai patinka tėčio balso tembras. Kažkas paklausė, kokias lopšines dainuojam, mes sakom – „ką matau, tą dainuoju“. Tėtis jei tuo metu nori su manimi pasikalbėti, šneka dainuodamas.
Mūsų tėtis labai mus lepina. Jis siunčia mus su dukra pasivaikščioti, kad galėtų kilimą ir grindis išvalyti. Kiti vyrai sako, kad yra vyriški ir moteriški darbai, tai aš juos galiu tik supeikti“, – šypsosi moteris.
Mažoji Emilija auga šeimoje, kurioje nuolat skamba muzika. Pasak Laimos, apie dukros neformalų lavinimą su vyru ji kalbasi jau dabar. Moteris išduoda – vyras juokais uždraudė vieną instrumentą:
„Juokiamės, kaip čia atkalbėti nuo smuiko, nes jis labai įkyriai čirpia. Bet aš tada vyrui sakau, o ką jei ji – antra Vanessa Mae? Negi dabar uždrausim, nes nenorim triukšmo? Aš pati nesuskaičiuojamą kiekį būrelių lankiau. Vaikas turi viską išbandyti“.
„Gimus dukrai atsirado begalinis rūpestis vienas kitu ir džiaugsmas. Mūsų gyvenimuose buvo nemažai skausmo, kartėlio. Mums atėjo dabar labai švelnus santykių momentas. Labai nurimome.
Net televizorių dabar žymiai tyliau žiūrime. Kai viskas nutyla, atsiranda ramybė namuose. Sugrįžome į vienas kito įsiklausymą, sulipome“, – pokalbį užbaigia Laima Tamulytė-Stončė.