Diriguojami savo meno vadovų su garsiais solistais iš viso Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje jie surengė devynis koncertus. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro organizuotas renginys savo eilės laukė net 16 metų – būtent 2000-aisias Baltijos šalys paskutinį kartą keitėsi simfoniniais orkestrais. Apie tai, kokie įspūdžiai pasibaigus festivaliui, kylančios įžvalgos ir publikos reakcija kalbamės su vienu iš festivalio sumanytojų, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Gintaru Rinkevičiumi.
- Maestro, su Baltijos šalių orkestrų festivaliu lankėtės Taline ir Rygoje, Estijos ir Latvijos nacionaliniai simfoniniai orkestrai, diriguojami savo meno vadovų, jau koncertavo Vilniaus kongresų rūmų scenoje. Kokie Jūsų įspūdžiai apie kaimynų simfoninius orkestrus? Kaip mes atrodome šalia jų?
- Visų pirma reikia pastebėti, kad tai nėra rungtynės ar simfoninių orkestrų konkursas – tai simfoninių orkestrų festivalis. Simfoniniai orkestrai yra kolektyvai, susidedantys iš gausybės muzikantų, todėl apie kokybę galima kalbėti labai daug, ir čia yra įvairių niuansų. Tačiau bendras Baltijos šalių simfoninių orkestrų lygis, mano nuomone, yra panašus – nėra taip, kad vienas orkestras būtų žymiai pranašesnis už kitą. Mūsų kultūrinis lygis, ačiū Dievui, yra aukštas. Tačiau visokių baimių dėl bendro muzikinio lygio, be abejo, yra, ir problemų yra labai daug.
- Ar galėtumėte įvardinti keletą iš jų?
- Pirmiausia, bendra Baltijos šalių problema yra tai, kad mes neturime didelio konkurso į simfoninio orkestro muzikantų vietas. Nėra taip, kad mes neturėtume gerų muzikantų. Problema labai paprasta – deja, mūsų šalys yra nepakankamai aukšto ekonominio lygio, ir geriausi muzikantai išvažiuoja. Kalbant apie Lietuvą, mums verkiant reikia normalios koncertų salės. Į koncertus einu ne tik kaip dirigentas, bet ir kaip klausytojas. Ir kaip klausytojas aš jaučiuosi blogai, kai simfoninis orkestras groja gerai, bet nėra tikro, gražaus muzikos skambėjimo tik dėl to, kad salėje prasta muzikos akustika. Vilniuje taip ir nepastatyta normali koncertų salė, ir neaišku, ar kada bus pastatyta.
- Baltijos šalių orkestrų festivalis baigėsi. Kaip manote, ar yra reikalingas toks renginys mūsų klausytojams?
- Mano galva, vienareikšmiškai yra labai puiku, kad vyksta toks festivalis ir kad Lietuvos publika gali išgirsti Latvijos ir Estijos simfoninius orkestrus. Tačiau mes be galo priklausomi ir nuo publikos, nes dirbame tam, kad klausytojai mus išgirstų. Nors salės buvo ir pilnos, mes labai jautėme tą skirtumą – kai yra sudėtingesnė programa, tai ir domėjimasis tuo koncertu mažesnis. Jeigu žinomas solistas, žinomas dirigentas, jeigu žinoma, pažįstama programa, tuomet publikos yra daugiau.
Vis dėlto man atrodo, kad publika turėtų domėtis ne programa, o būtent, kad atvažiuoja į Vilnių kitos šalies sostinės simfoninis orkestras. Gastroliuojantis simfoninis orkestras – ne toks dažnas reiškinys. Turbūt dažnai publika mano, kad tik Berlyno filharmonijos, „La Scalos“ arba Leipcigo „Gewandhauso“ orkestras yra verti išskirtinio dėmesio. O kai atvažiuoja kaimynai, atrodo, nėra taip svarbu – juk kada nors nuvažiuosiu į Rygą ir paklausysiu. Bet taip galima visą gyvenimą galvoti ir nepaklausyti. Kita vertus, mūsų misija yra ir edukacinė, todėl aš galvoju, kad visom prasmėm publikai toks festivalis yra labai reikalingas.
- Kokie kaimynų atsiliepimai apie Jūsų organizuojamą festivalį?
- Didžiausio susidomėjimo festivalis sulaukė Latvijoje – tiek iš publikos, tiek iš valdžios. Salė buvo sausakimša, taip pat labai teigiamų atsiliepimų sulaukėme iš Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro vadovybės, labai rimtas yra Latvijos valdžios požiūris. Todėl yra planų ateičiai pakartoti tokį festivalį 2018-aisiais, kuomet visos valstybės minės savo Nepriklausomybės šimtmečius.
