Prie šios iniciatyvos prisidėjo ir dirigentas bei muzikos pedagogas Donatas Katkus. Apie šias iniciatyvas, blaivybę ir kultūrą pokalbis su D. Katkumi.
Kodėl sutikote būti įtrauktas į iniciatyvinę grupę surenkant 50 tūkst. parašų keičiant Alkoholio kontrolės įstatymą ir raginate kitus pasirašyti?
Aš labai apsidžiaugiau, kad mane pakvietė pareikšti savo nuomonę, nes persigėrusiai Lietuvai yra nekas, būtinai reikia uždėti apynasrį tokiems alkoholio suvartojimo mastams. Remiantis alkoholio daryklų argumentais, tai jokiu budu negalima to apynasrio dėti, nes taip pažeidžiamos žmonių teisės, sudaromi nepatogumai. Bet dėl visos visuomenės saugumo, gerbūvio būtina imtis tokio apynasrio alkoholio pramonei. Esu pats skandinavų kraštuose lankęsis, kur alkoholis yra tik specializuotose parduotuvės pardavinėjamas, tai sektinas pavyzdys. Kai žmonėms alkoholis nešmėžuoja po nosim, jo žmonės mažiau nusiperka ir išgeria. Aš labai norėčiau, kad Lietuva prablaivėtų. Jei kažkas saikingai retai išgeria, tai aš čia nieko nesakau, bet toks pylimas, koks yra dabar, jis yra griežtom priemonėmis stabdytinas. Tad kviečiu visus žmones pasirašyti po šia iniciatyva keisti, griežtinti alkoholio kontrolės įstatymą. Aš galėčiau kelis kartus pasirašyti, kad tik tokie įstatymai būtų priimti: reikia drausti alkoholio reklamą, riboti alkoholio prieinamumą, saugoti vaikus ir jaunimą nuo jo.
Esate žymus kultūros ir meno veikėjas. Kada ir kaip gimė meilė muzikai?
Meilė – gal ne tas žodis. Muzika yra mano visas gyvenimas. Gimė jis irgi su pirma daina, pirma mano mamos lopšine.
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima teatras? Ar teko kada nors rinktis arba muziką, arba teatrą?
Labai mėgstu teatrą dėl jo betarpiškumo, nuolatinio kitimo ir gyvo nepakartojamo aktorių bendravimo su publika. Mano mama dar prieš karą vaidino Telšių teatre. Turiu net nuotraukų, kur nufotografuoti spektaklio „Žmogžudžio duktė“ artistai. Aš ir pats esu vaidinęs, daugiausia kine – epizodines roles. Tuo labai didžiuojuosi.
Koks Jūsų, kaip kūrėjo, kelias, vertinant šiandienos požiūriu? Kas labiausiai džiugina?
Mano kūrybinis gyvenimas buvo labai laimingas. 29 metus grojau Vilniaus kvartete, dabar jau 22 metus vadovauju Vilniaus savivaldybės šv. Kristoforo orkestrui. Koncertuojame labai daug, ir ne tik Lietuvoje. Mane džiugina labai išaugęs Lietuvos muzikos atlikimo lygis. Turime pasaulinio garso dainininkų, instrumentalistų. Labai išaugo jaunosios muzikų kartos meistriškumas. Tuo labai žaviuosi.
Kokias emocijas Jums kelia lankymasis blaiviame festivalyje šeimoms „Naisių vasara“?
Prisipažinsiu – buvau sužavėtas Naisių festivalio atmosferos. Koncertuose, kavinėse, prekybos vietose – minios blaivių žmonių, to nepamatysi kituose Lietuvos miestuose ir festivaliuose. Laimingos šeimos: vyrai ir moterys, vaikai vaikšto kartu, nes vyrams „nėra reikalo“ užkliūti prie alaus bokalo. Sako, kad festivalio metu 15 kilometrų spinduliu negausi net bokaliuko alaus. Tai milžiniškas Ramūno Karbauskio laimėjimas. Prisipažinsiu – mėgau vyną, šiaip gėrimus, dabar esu abstinentas ir stebinu meno visuomenę. Sakau – važiuokit vasarą į Naisius. Kaip nuostabu gyventi be alkoholio. Be jo ir kultūra atranda savo prasmę ir paskirtį. Valio blaiviai kūrybai.
Kaip vertinate prasidėjusią, galima sakyti, revoliuciją, Lietuvos kultūros gyvenime, mažųjų Lietuvos kultūros sostinių atsiradimą? 2015 m. Naisiai tapo pirmąja mažąja Lietuvos kultūros sostine, 2016-aisiais šią atsakomybę prisiėmė dar dešimt Lietuvos miestelių ir kaimų. Kaip manote, kokią naudą šios iniciatyvos ir veiklos duos paprastam gyventojui?
Kultūros sostinių judėjimas – tai vilties ženklas mūsų kultūrai ir menui. Jis ne tik ugdo žmogų, bet turi didelę socialinę svarbą, nes maži miesteliai atranda pagrindą, kuo didžiuotis, papuošia gyventojų kasdienybę, paverčia ją vertingesne. Verta gyventi apsuptam švarios gamtos, blaiviai ir kultūringai. Tai Lietuvos ateitis. Didžiuojuosi, kad tapau Telšių – 2016 m. Lietuvos kultūros sostinės ambasadoriumi.
Dirigentas, pedagogas, muzikologas... Kurios iš šių pareigų Jums mieliausios?
Visos jos man mielos, nors kiekviena reikalauja specialių žinių, pastangų ir laiko, ypač kai nemėgsti „chaltūrinti“...
Ko palinkėtumėte tiems, kurie organizuoja, stengiasi dovanoti kokybiškus (kultūrine prasme) renginius ne tik dideliuose miestuose, bet ir mažuose miesteliuose ar kaimuose? Kodėl tai svarbu?
Žmonės, kurie dirba kultūrai, labiausiai įprasmina savo gyvenimą. Tai darbas kitiems, savo kaimynams ir draugams. Mūsų merkantiliniame ir egoistiškame amžiuje tai viltis, kad pasaulis pasikeis, kad žmonių bendruomenė, jos interesai taps visos bendruomenės, kaimo, miestelio, gyvenvietės žmogiškų ryšių kokybės ženklu. Nėra nieko vertesnio kaip draugystė, savitarpio parama, atjauta.To linkiu ir jums.
Kalbino Živilė Vyštartaitė
