Gimtadienių Juozas švęsti nemėgsta, todėl 51-erius ruošiasi paminėti kartu su mados pristatymu.
„Visada atidedu savo gimtadienį iki pasirodymo. Pasirodymas ir mano kolekcijos pristatymas yra mano gimtadienio dovana visiems.
Dabar vyksta pats didžiausias darbymetis, apie jokį šventimą net negalvoju. Viską atitolinu mėnesį į priekį“, – tikino Juozas.
Vyras džiaugėsi, kad kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau žmonių jį pasveikina: „Tai stebina, vakar nuo dvyliktos valandos telefonas nerimsta. Labai malonu, kad žmonės prisimena.“
„Reikia vis dėl to švęsti gimtadienius, prisiminti, kokie buvo metai, kaip jie praėjo ir tai ne visus atsimenu“, – juokėsi Juozas.
Juozui kolekcijų pristatymai kiekvienais metais primena, koks buvo laikotarpis: „Aš negaliu pakviesti visų žmonių švęsti, tačiau į kolekcijos pristatymą ateina visi. Šie metai buvo nepaprastai sunkūs. Daug kas sako, kad aš ir duobėt, bet vis vien moku linksmintis ir gyventi.
Būna balti metai, juodi, dryžuoti, šie ne patys geriausi. Buvo visokių keistų nuopolių ir atsivertim, bet manau, kiekvienas žmogus vis kažką išgyvena tam tikrais laikotarpiais. Kai kuriu savo kolekcija, esu linksmas ir laimingas, darbas mane gydo.“
„Linkėčiau sau nepasiduoti, nesusenti, neištyžti, jausti pasaulio pulsą ir duot garo, kaip visada“, – linkėjo Juozas.
Vis dar nėra lengva
„Niekada neklausydavau, kad metai tik pase, aš kartais pasižiūriu į pasą ir į veidrodį, tačiau nepasiduodu laikui. Stengiuosi eiti su laiku ir nežiūrėti į tuos skaičius. Turiu parako, turiu jėgų, turiu noro ir man atrodo, kad man sekasi,“ – prieš metus interviu kalbėjo dizaineris.
Tačiau Juozas negalėjo pasakyti, kad jam lengviau: „Man atrodo, kad turiu daugiau atsakomybės. Atsigręžus ir pasižiūrėjus, kaip viskas buvo, pavyzdžiui, tapimas pirmuoju kutiūro kūrėju Lietuvos istorijoje, buvau pirmas, kuris rodžiau kolekcijas Paryžiuje ir gavau labai prestižines premijas. Pirmas aš padariau kvepalus, buvau labai užsispyręs ir labai norėjau.“
„Dirbau tais laikais, kai buvo rūkoma ne tik oro uostose, bet ir lėktuvo kabinoje, ligoninėje ir visur kitur. O telefono pokalbius į Paryžių reikdavo užsakinėti, nes nebuvo kompiuterių ir mobiliųjų telefonų. Istorijoje 30 metų yra juokingas skaičius, o žmogui tai – pusė gyvenimo,“ – savo istoriją pasakojo garsus dizaineris.
Nesinaudoja „pramuštais“ keliais
Pasak Juozo, dabar jauni žmonės nesupranta, kas yra gyventi be mobilaus telefono: „Anksčiau turėjai būti disciplinuotas, laiku susitikti, nes juk nepaskambinsi telefonu ir nepraneši, kad vėluoji.
Nelengva persijungti į technikos amžių, bet esminiai dalykai išlieka. Nėra nieko vertingesnio už rankų darbą madoje ir tie žmonės, kurie moka siūti, yra didžiulė vertybė.“
J. Statkevičius dalijosi savo patirtimi ir prisiminimais: „Buvau pirmasis apie kurį rašė žurnalas „Vogue“ ir nepalenkiamoji redaktorė Anna Wintour parašė, kad su mano pavarde Lietuva atėjo į mados žemėlapį. Aš labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, tik gaila, kad Lietuva nesinaudoja mano „pramuštais“ keliais ir nepasidaro reklamos sau.“
Pasak dizainerio, „pramušti“ sudėtingi keliai, tačiau žmonės nesuvokia šių niuansų: „Kai mokiausi Olandijoje ir po mano kursiokų olandų kūrinių demonstravimo buvo sukviesti visi žurnalistai, šalis iš karto sužinojo, kad tai naujas olandų duetas.
Visuomet stengiausi atverti Lietuvos veidą saulei ir pasauliui, bet, matyt, nesubrendom dar ir nesuprantam, kad mada gali būti didžiulis reklaminis skydas mūsų šaliai. Manau, kad tai vienas iš ingredientų, ką turėtų turėti normali šalis.“
Lietuva vis dar liūdina
„Praėjo 30 metų, o mada vis dar nėra įdomi. Fasonai ir mados niekam neįdomu, turtingiems verslininkams rūpi tik gražios manekenės“, - nusivylimo neslėpė Juozas.
Tačiau vyrui pavyko parodyti madą įvairioms auditorijoms: „Visuomet turėjau atsarginį kelią – teatrą, kadangi Lietuva neturi vietos madai. Teatre galiu „pasitaškyti“ fantazijomis, dirbu su visais garsiausiais Lietuvos režisieriais, pasiuvau nesuskaičiuojamai daug kostiumų.“
Pasak Juozo, per 30 metų išaugo daug kartų, bet antro Statkevičiaus nėra: „Nors daug kas sakys, kad daug giriuosi, bet aš nevagiu, ką sakau, visuomet išpildau ir visą laiką stengiuosi nustebinti, pradžiuginti ir šviesinti mūsų nelabai linksmą dabartį, nežiūrint, kad toks gražus ruduo. Man pavyko, aš savimi didžiuojuosi ir tegu būna kuklūs tie, kurie nieko nepadarė.“
Paklaustas, ar dizaineriui trūksta įvertinimo, šis tik nusijuokė: „Kaip galiu būti įvertintas, jei niekas nesupranta, ką žmogus daro, reikia laiko. Aš ne dėl įvertinimo dirbu, man įvertinimas paskutinėje vietoje.“
„Nenoriu daug aiškinti, nes ir vėl sakys, kad Statkevičius verkia. Nei aš verkiu, nei man reikia. Tiek daug jaunų ir talentingų žmonių atsirado, kurie renkasi emigruoti, nekovoti su vėjo malūnais ir nekentėti. Jie išvažiuoja, sau ramiai gyvena ir nesuka galvos. O aš pasirinkau sudėtingą kelią – likti čia. Nebijojau eiti prie tankų, stovėjau naktimis, kaip ir visi ir nepasirinkau lengviausio kelio,“ – apie tautiškumą kalbėjo vyras.
Teko kanalizacijos vamzdžius pereiti
Pasak J. Statkevičiaus, dizainerio kelias nebuvo rožėmis klotas: „Daug kas sako, kad reikia sakyti tiesą. Iš patirties sakau, jei sakai tiesą tampi nepatogus, tave sutraiško ir nežinia kas darosi. Iš manęs neatims nei draugų, nei mamos, jei dirbi sąžiningai – laimė pati tave susiranda. Aš dirbu ramiai, viskas keičiasi, o dirba tie patys.
Kokį sudėtingą kelią nuo Kauno Vilijampolės iki Niujorko prašmatniausių parduotuvių reikėjo nueiti, tokius kanalizacijos vamzdžius praeiti ir tokį nesupratimą. Kokios dar Lietuvoje mados galėjo būti, kai nebuvo benzino ir ką valgyti. Ir dabar po 30 metų, mes vis dar turime nesklandumų. Mada reikalauja prabangos, o kokia prabanga gali būti Lietuvoje, kai nesuduriamas galas su galu.“
J. Statkevičius per 50 metų teko pabuvoti daugelyje šalių: „Buvau išvažiavęs ir į Prancūziją, ten taip pat niekas nelaukia išskiestomis rankomis, teko ir badauti, buvo labai sudėtinga ir sunku, bet vis tiek savo darbu įrodžiau daug.“
Į Paryžių dizaineris važiavo sužinoti, kas yra mados virtuvė: „Aš nesiruošiau emigruoti ir būti kasininku. Dirbau madų namuose, mokiausi, daug sužinojau ir įgavau patirties. Viską padariau pats, neturėjau turtingos mamos ar šeimos, nei dėdės seime, manęs niekas nepalaikė.“
Pasak Juozo, išvažiuoti jis gali bet kada, tačiau jį laiko nuostabus kolektyvas: „Jie yra 30 metų su manimi, o tai jau daug pasako. Pabandykite su kažkuo draugauti ir būti 30 metų su tais pačiais žmonėmis, tai ir kažką pasako apie žmogaus charakterį. Nežiūrint į krizes, žmonės vis tiek visą laiką dirbo. Kas moka dirbt ir nori dirbti niekada neprapuls.“
