M. Martinaitis: politinis morčius ir inteligentija paraštėse

Šiau­lių uni­ver­si­te­to LXXXVII „Teks­tų skai­ty­muo­se“ da­ly­va­vęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas poe­tas Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis sa­ko, kad ato­trū­kis tarp val­džios ir žmo­gaus, tarp val­džios ir kul­tū­ros di­dė­ja. Į kul­tū­rą per­ke­lia­mi pi­ni­gi­niai, pre­ky­bi­niai, vers­lo san­ty­kiai, o val­džio­je be­veik ne­bė­ra hu­ma­ni­ta­rų.

Kul­tū­ri­nis mąs­ty­mas ne­be­sup­ran­ta­mas

– „Mes gy­ve­no­me“ – taip pa­va­di­no­te biog­ra­fi­nius už­ra­šus- kny­gą, ku­ri bu­vo įver­tin­ta kū­ry­bin­giau­sios me­tų kny­gos var­du, J. Paukš­te­lio ir Že­mai­tės pre­mi­jo­mis. Poe­te, o kaip mes gy­ve­na­me šian­dien?

– To­kio gy­ve­ni­mo, ko­kį už­ra­šiau, jau nė­ra. Tai – tra­di­ci­nio, ag­ra­ri­nio kai­mo gy­ve­ni­mas, pa­pro­čiai, ku­rie mies­tuo­se nie­ka­da ne­pri­gis. Kai­me ne­bu­vo „Sod­ros“. Kai­mas bu­vo bend­ra­vi­mas, gi­mi­nys­tė, pa­ra­ma.

Aš at­si­dū­riau tarp dvie­jų gy­ve­ni­mų. Anas gy­ve­ni­mas yra ma­no at­min­ty­je, jį gy­ve­nu ra­šy­da­mas, sap­nuo­da­mas. Be­veik nie­ka­da ne­sap­nuo­ju da­bar­ties.

Tą ki­tą gy­ve­ni­mą rei­kia iš­mok­ti gy­ven­ti. Aš tur­būt neiš­mok­siu.

– Ko­kią šian­dien Lie­tu­vą ma­to­te?

– Di­de­lis vals­ty­bės, val­džios ir žmo­gaus nea­ti­ti­ki­mas. Val­džia ati­trū­ku­si nuo žmo­nių, tvar­ko sa­vo rei­ka­lus. Vals­ty­bę sa­vi­na­si (ar­ba nu­sa­vi­na) po­li­ti­kai, par­ti­jos. Vals­ty­bė nau­do­ja­ma tam, kad pra­tur­tė­tų, ke­liau­tų, gau­tų ge­rus at­ly­gi­ni­mus.

Ir kuo to­liau, tuo la­biau šie trys kom­po­nen­tai iš­de­ri­na­mi. Atot­rū­kis tarp val­džios ir žmo­gaus, tarp val­džios ir kul­tū­ros... Val­džio­je be­veik nė­ra hu­ma­ni­ta­rų. Ne­rei­ka­lin­gi to­kie, kaip aš, ku­rie svai­čio­ja, kal­ba, mąs­to...

Kul­tū­ri­nis mąs­ty­mas ne­be­sup­ran­ta­mas.

De­mok­ra­ti­ja iš­si­plė­to­ja kul­tū­ri­nė­je ter­pė­je. Kai tarp sluoks­nių nė­ra ko­mu­ni­ka­ci­nio ry­šio, sun­ku su­si­kal­bė­ti.

In­te­li­gen­tas pa­raš­tė­je

– Vie­nas iš Šiau­lių mies­to va­do­vų, ma­ži­nant biu­dže­tą, „nu­ra­mi­no“, kad iš­gy­ven­si­me ir be kul­tū­ros. Kur ve­da toks po­žiū­ris?

– Vie­nas ži­no­mas mi­nis­te­ri­jos pa­rei­gū­nas yra pa­sa­kęs: „Kul­tū­ra yra vers­las, švie­ti­mas yra vers­las.“ Nė­ra ką ir sa­ky­ti. Pi­ni­gi­niai, pre­ky­bi­niai san­ty­kiai per­ke­lia­mi į kul­tū­rą.

Da­bar ren­gia­ma vie­šų­jų pir­ki­mų įsta­ty­mo pa­tai­sa. Pa­gal da­bar­ti­nį įsta­ty­mą, jei mu­zie­jus no­rė­tų nu­si­pirk­ti „Mo­ną Li­zą“, tu­rė­tų skelb­ti kon­kur­są! Koks ab­sur­das! Kiek „Mo­na Li­zų“ yra? Išt­rin­tas ver­ty­bi­nis kri­te­ri­jus.

Di­džiau­sias pa­vyz­dys, kaip bu­vo su­vo­kia­ma kul­tū­ra, – „Vil­nius – Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė“. Vi­sa­me pa­sau­ly­je ga­lio­ja dės­nis: pi­ni­gai ski­ria­mi tam, kad bū­tų su­ku­ria­ma iš­lie­ka­mo­ji ver­tė. Mes tu­ri­me vamz­dį. Juo­kau­ju, kad tai – vamz­dis, ku­riuo bu­vo nu­leis­ti pi­ni­gai į van­de­nį.

– Ko­dėl šian­dien iš­kreip­tai su­vo­kia­mas eli­tas? Kur šian­dien yra in­te­li­gen­ti­ja?

– In­te­li­gen­ti­jai nė­ra kur pa­si­ro­dy­ti. Nei­nu į šou ren­gi­nius. Jei ne­ty­čia kvie­čia, at­si­sa­kau. Ne ten yra kul­tū­ra.

Eli­tas da­bar yra mar­gi­na­lai, pa­raš­tė­se. Išs­tum­ti iš vie­šu­mos. Kur da­bar pa­ma­ty­si tik­rą me­ni­nin­ką, ra­šy­to­ją, kul­tū­ros vei­kė­ją, tu­rin­tį sa­vo lai­dą, kaip Va­ka­ruo­se?

Da­bar pra­si­dė­jo rin­ki­mi­nis po­li­ti­nis mor­čius. Po­li­ti­kai len­da, rei­kia-ne­rei­kia, į vie­šu­mą. Nes­var­bu, tu­ri ar ne­tu­ri, ką pa­sa­ky­ti. Nus­tu­mia vi­sus į ša­lį. Len­da, kad žmo­nės pa­ma­ty­tų ko­kia­me ba­na­lia­me ren­gi­ny­je sė­din­tį, žiop­san­tį, plo­jan­tį.

Vis sa­ko­ma: „imi­džas“, „Lie­tu­vos imi­džas“. Juk Lie­tu­vos teat­ras ži­no­mas Eu­ro­po­je, ne­ma­žai ver­čia­ma kny­gų, gar­sūs mū­sų mu­zi­kan­tai!

At­vi­rai kal­bant, šian­dien kar­tais he­ro­ji­zuo­ja­mi pa­šle­mė­kai.

Be mo­ra­lios po­li­ti­kos

– Bu­vo­te ak­ty­vus Są­jū­džio vei­kė­jas. Ko­kią Lie­tu­vos vi­zi­ją tu­rė­jo­te?

– Ta­da pa­ts svar­biau­sias da­ly­kas bu­vo at­si­kra­ty­ti so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos. Tuo lai­ku bu­vo vi­suo­ti­nis su­ta­ri­mas: su­ta­rė kai­rė, de­ši­nė, di­si­den­tai, par­ti­niai ko­mu­nis­tai. Lai­kas bu­vo ne­pa­kar­to­ja­mas.

Vals­ty­bė­je at­si­ra­do in­te­re­sai, so­cia­li­nės gru­pės, trin­tis tarp jų.

Žmo­gus da­bar kon­ku­ruo­ja su vals­ty­be. Jis ga­li ap­skųs­ti vals­ty­bę, pa­duo­ti į teis­mą.

– Ar šian­dien rea­li są­vo­ka „mo­ra­li po­li­ti­ka“?

– Abe­jo­ju. Ne­bent tu­rė­tų kaž­kas bai­saus at­si­tik­ti. Da­bar pa­do­rus žmo­gus iš­stu­mia­mas.

Šeš­ta­die­nį Vil­niu­je bus mi­tin­gas. In­te­li­gen­tai jun­gia­si.

– Pri­si­jung­si­te?

– Tur­būt ne. Jau­nes­ni te­gul ei­na. Aš ga­liu pa­sa­ky­ti, pa­ra­šy­ti.

„Šiau­lių kraš­tas“ pa­tei­kia poe­to min­čių, iš­sa­ky­tų su­si­ti­ki­me su šiau­lie­čiais.

Apie pe­rei­na­mą Lie­tu­vą

– Man at­ro­do, kiau­ra ta mū­sų Lie­tu­va yra. Ją ga­li pe­rei­ti ša­lys ir iš vie­nos, ir ki­tos pu­sės. Lie­tu­va pri­me­na pe­rei­na­mą­jį liep­tą, til­tą. Mes pa­tys su­tin­ka­me, kad per mus pe­rei­tų.

Kas šian­dien vyks­ta? Pi­la­si kal­ti­ni­mai, teis­mai. Pa­tys silp­ni­na­me vals­ty­bę. Kas da­ro­si? Pra­de­dant Pre­zi­den­tū­ra, Pre­zi­den­te, bai­giant Sei­mu, teis­mais. Vi­sais su­kel­tas ne­pa­si­ti­kė­ji­mas, iš­sky­rus gais­ri­nin­kus.

Vi­sa ma­si­nė są­mo­nė yra už­ter­šia­ma. „Jie vi­si to­kie“, – sa­ko­ma. Kai „vi­si to­kie“, atei­na „ne to­kie“. Atei­na ki­ti ir pa­da­ro sa­vo tvar­ką, kaip 1940-ai­siais.

At­si­ran­da psi­cho­lo­gi­nė, tei­si­nė, kul­tū­ri­nė tuš­tu­ma. Į tą va­kuu­mą ver­žia­si tie, kas yra ša­lia.

Esa­me ant la­bai pa­vo­jin­go liep­to.

Apie kai­mą

– Kas da­bar Lie­tu­vo­je ma­to­te kai­mą? Ne­bė­ra jo. Da­bar kai­mą kei­čia ūki­nin­kas, tu­rin­tis daug že­mės, tech­ni­kos. Jam ne­rei­kia kai­mo, ten esan­čių žmo­nių.

Anks­čiau pir­mo­ji pa­gal­ba bu­vo kai­mas. Gais­ras – at­lėks su ki­bi­rais ge­sin­ti. Su­sir­go – ateis į pa­gal­bą. Bu­vo tam tik­ra glo­bos sis­te­ma.

Kur aš gi­miau ir au­gau, bu­vo du di­de­li kai­mai. Da­bar nie­ko ab­so­liu­čiai nė­ra.

La­bai skaus­min­gas pe­rė­ji­mas iš vie­nos kul­tū­ros į ki­tą. Tai te­ko pa­tir­ti ma­no kar­tai.

Ki­ti san­ty­kiai, ki­ti ry­šiai. Tiek bu­vo gi­mi­nių – vi­sas kai­mas. Kur jie da­bar?

Daik­tas ei­da­vo per ke­lias kar­tas. Kul­tu­vė, stak­lės, net ba­tai iš tė­vo pe­rei­da­vo vai­kams, anū­kams. Su daik­tu bu­vo per­duo­da­ma tam tik­ra in­for­ma­ci­ja, elg­se­na, pri­si­mi­ni­mai.

Kas lie­ka da­bar iš san­ty­kių su mi­ru­siais? Nie­ko. Pe­čius da­bar sta­to­me – ant­ka­pius di­džiau­sius, kad kom­pen­suo­tu­me pra­ra­di­mą.

Apie re­gio­ni­nę po­li­ti­ką

– Vie­nas „iš­min­čius“ švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jo­je sa­ko, kad uni­ver­si­te­tų per daug, rei­kia su­jung­ti. Taip nai­ki­na­mi in­te­lek­tua­li­niai ži­di­niai.

Man gai­la už­da­ro­mų kai­mo mo­kyk­lų. Juk prie mo­kyk­los vyks­ta gy­ve­ni­mas, yra mo­ky­to­jai, in­te­li­gen­ti­ja, vai­kai. Jei­gu su­nai­kin­si mo­kyk­lą, bib­lio­te­ką, kas liks? Sė­dės ir gers?

Vil­nius yra biu­rok­ra­tų mies­tas.

Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja ma­no lai­kais til­po vie­na­me aukš­te. Da­bar jau ne­tel­pa vi­sa­me pa­sta­te, rei­kia nau­jų pa­tal­pų.

Bu­vo „Sau­lė­te­kio“ ko­mi­si­jos su­ma­ny­mas ma­žin­ti biu­rok­ra­ti­ją. Bet, kai pra­de­da ma­žin­ti, jie dau­gi­na­si! Nes, kad su­ma­žin­tu­mei, rei­kia su­kur­ti tuos, ku­rie ma­žin­tų. O pa­skui ir ši­tuos rei­kia ma­žin­ti.

Apie emig­ra­ci­ją

– Di­de­lė bė­da, kad ne­su­ge­ba­me pa­si­nau­do­ti in­te­lek­tua­lais, iš­si­la­vi­nu­siais žmo­nė­mis. Iš­va­žiuo­ja gy­dy­to­jai, moks­li­nin­kai. Vals­ty­bė ne­pa­da­ro vie­tos sa­vo žmo­nėms. In­te­lek­to nu­te­kė­ji­mas yra la­bai dra­ma­tiš­kas, jis at­si­lieps Lie­tu­vai.

Pa­žiū­riu į ko­le­gų ra­šy­to­jų šei­mas, vai­kus. Vie­nas ki­tas Lie­tu­vo­je li­kęs. Daug kas Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Ame­ri­ko­je. Iš­si­moks­li­nę, iš kul­tū­rin­gų šei­mų.

Ačiū Die­vui, ma­no vai­kai kol kas ne­pa­li­ko ma­nęs.

Apie kal­bą

– Vie­šu­mos kal­ba yra ne­pap­ras­tai nu­skur­du­si. Biu­rok­ra­tų kal­ba, po­li­ti­kų kal­ba. Ji gra­ma­tiš­kai tai­syk­lin­ga, bet tie pa­tys žo­džiai kar­to­ja­si įsta­ty­muo­se, Bau­džia­ma­ja­me ko­dek­se, Kons­ti­tu­ci­jo­je. Šne­kė­da­mie­si tar­pu­sa­vy­je žmo­nės bū­ti­nai pa­nau­dos „iš­šū­kis“ ar „erd­vė“.

Kal­bos biu­rok­ra­ti­za­vi­mas yra pa­vo­jin­gas. Ši­tos kal­bos – be ga­lo daug: te­le­vi­zi­jo­je, ra­di­ju­je, laik­raš­ty­je. Vie­šą­ją erd­vę yra už­gro­bę po­li­ti­kai.

Iš vie­šu­mos nyks­ta li­te­ra­tū­ros, me­ni­nin­kė kal­ba. Trau­kia­si į už­ri­bius, pa­ša­lius. Ko­mu­ni­ka­vi­mas vyks­ta per įstai­gas, po­pie­rius, pi­ni­gus.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ