Gimti balandžio 1-ąją... Kai visi išsijuosę meluoja, pokštauja... Ar tokia gimtadienio data nėra papildomas motyvas lyg į nerimtą pokštą pažvelgti į save, žmoniją, besivaikančią chimerų po žalią pasaulį? Ar tokia diena nėra papildomas motyvas ją gimusiajam tapti poetu? – klausiame Melagių dieną gimusio lietuvių literatūros klasiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Marcelijaus Martinaičio.
– Gimti balandžio 1-ąją, manau, yra savaime linksmas nuotykis. Ko gero, dėl ypatingos datos daug kurioziškų situacijų esate patyręs?
– Savo gimimo neprisimenu, nors jis buvo pirmas kurioziškas mano gyvenimo nuotykis. O juk gimti nėra didelis smagumas. Kaip tie naujagimiai baisiai klykia! O juk ir aš klykiau, dar nežinodamas, kas esu, kodėl esu. Tikriausiai ir tėvams buvau netikėtas nuotykis, kaip ir daugeliui tėvų, ištikęs ne vietoje ir ne laiku.
Klykiau, nes turėjau išlikti. Tada nebuvo jokių gimdymo namų, gydytojų, konsultantų, tik kaimo bobutės. Vos gimusiam atėmė judėjimo laisvę – taip suvystė, kad turėjau būti panašus į mumiją, kokios randamos egiptiečių piramidėse, arba priminiau kažkokį kokoną. Tik po kelerių metų sužinojau, kad esu žmogus, galiu pasakyti keletą žodžių, kad esu Marcelijus. O dar po keliolikos metų įvairiuose dokumentuose jau reikėjo rašyti, kad gimiau balandžio 1 dieną. Dėl tos datos nebuvo linksma: nuo jos priklausė, kada privalau išmokti skaityti, kada būsiu pašauktas į sovietinę kariuomenę, ar nesu kur nors kam nors nusikaltęs. Daug kam gimimo metai reikšdavo nuosprendį.
Tą dieną ne tik gimiau, ne vien buvo juokaujama, bet štai pagal tą datą turėjau išeiti ir į pensiją – neterminuotų kūrybinių atostogų, kurios vis dar nesibaigia. Taip prieš savo valią buvau spraudžiamas į laiko rėmus, kurių niekaip negaliu nei pasirinkti, nei praplėsti, tik kartais pajuokauti.
Žinoma, tą dieną mane kaip nors paerzindavo. Paaugęs būdavau atsargesnis, iš ryto jau žinodavau, kad tėvai bus ką nors sumanę. Štai anksti rytą dar mieguistą iš lovos išverčia tėvai ir liepia skubiai bėgti alksnynėn „į šikučių daubą pažibučių rinkti“. Pusiaumiegiais lekiu, ieškau, kur ta šikučių dauba, kur tie pažibučiai. Tik visur pilna vos pražydusių baltų ir geltonų plukių, kurias mes vadindavome ožkabarzdžiais. Tai tų „pažibučių“ priskyniau ir namo parnešiau, o tėvai smagiai pasijuokė, kad nei jie apgavo, nei aš apsijuokiau.
Tėvas taip pat buvo gimęs balandžio 1 dieną. Taigi kartais abu nuo motinos kentėdavome. Čia tik noriu priminti, kad mūsų senajame kaime jokie gimtadieniai nebūdavo švenčiami, tik vardo dienos, nors mano vardas nelabai šventas. Taigi tas juokavimas negalėdavo sugadinti man nuotaikos, nes gimtadieniai mažai ką reiškė. Gimtadienius pradėjau švęsti jau gyvendamas mieste, nes tai būdavo proga susirinkti, pabendrauti, pasišnekėti. Taip ir dabar darau, tik jau labai retėja mano aplinka.
– Gimusieji balandžio 1-ąją mėgsta ir moka meluoti. Koks Jūsų santykis su melu – tik dėl juoko ar kokių kitokių tikslų?
– Norėčiau pradėti šiek tiek iš toliau – apskritai apie juoką, jo veikmę. Juokas nebuvo ta kvaila šou renginių ir televizijos laidų pramoga. Jis turėjo daugybę reikšmių, kurios šiandien beveik jau užmirštos. Čia jų visų neišvardyčiau. Tai vadinamoji juoko kultūra, gerai pažįstama senosioms bendruomenėms, kai juokaudavo net ir dievai.
Pirmiausia juokas buvo suvokiamas kaip terapinė gyvenimo funkcija. Juokas reiškė gyvastį, gyvybingumą įveikiant baimę, praradimus. Lietuviai puikiai tai supranta beveik iki šiolei. Štai net per šermenis, vos palaidojus artimąjį, pradedami pasakoti apie velionį įvairūs jo gyvenimo nuotykiai, šitaip simboliškai jis grąžinamas į artimųjų gretas, slopinamas netekties siaubas. Net kai raudose kalbinamas velionis, jam būdavo daromi įvairūs „priekaištai“, taip jis gyvinamas, siekiama prakalbinti.
Nereikėjo jokių balandžio 1-ųjų, kad būtų juokinami net ligoniai, ypač vaikai, nes juokas buvo sveikumo ir sveikimo ženklas. Jeigu vaikas ar suaugęs žmogus juokiasi, vadinasi, jis sveikas ar sveiksta. Visaip būdavo juokinami maži vaikai, kad jie prakalbėtų, „išsivalytų“ gerkles, kad būtų „gražus balsas“.
Panašią bendruomeninę terapinę funkciją atlikdavo karnavalai, įvairios šventės, papročiai. Jie sutelkdavo žmones juoku, išdaigomis, būdavo susitaikoma su visokiomis negerovėmis, išgaruodavo piktumas ir pan. Tokios yra mūsų Užgavėnės.
– Kokią savo paties melagystę (nebūtinai balandžio 1-ąją) laikote didžiausia gyvenime?
– Didžiausia mano melagystė yra kūryba, ypač baladės, kuriose viskas „pameluota“, jose beveik nieko nėra taip, kaip „būna gyvenime“. Tai didžiausias mano gyvenimo nuotykis. Prisimenu, leidžiant Kukučio baladžių knygelę vienas iš to meto „skaitovų“ perskaitęs pakraipė galvą ir pasakė: „Tegu eina, čia nieko nėra apie mūsų (t.y. sovietinį) gyvenimą“. Keisčiausia, kad žmonės tuos tekstus paskui visai kitaip suprato, kaip suprantami mitai, pasakos, apie kurias galima pasakyti: gyvenime taip nebūna, bet visada yra.
Nuo paauglystės buvau įsikalbėjęs, kad esu dar ir kitas, kitur, ne tas, kurį visi mato ir girdi, kad čia esu tik antrininkas, kažkoks virtualus savo paties pavidalas. Psichologai tai tikriausiai pavadintų asmenybės susidvejinimu. Ir tikrai – kūryboje turiu tokių savo antrininkų, kurie gyvena lyg ir be manęs, jiems „perleidžiu“ savo įvairius kompleksus, taip nuo jų pasijusdamas laisvas. Tai susiję su absurdo poetika, apsimetinėjimu, vaikščiojant išgalvotomis erdvėmis, kertant draudžiamas ribas tarp gyvenimo ir mirties, kur mažai kas patenka, net ir sovietiniai cenzoriai neįsibraudavo.
Nemanau, kad tai tiesiogiai susiję su balandžio 1-ąja. Nelabai tikiu skaičių magija. Čia turi reikšmės tam tikri papročiai, įpročiai, tikėjimai, kai tam tikros datos yra sakralizuojamos, sumitinamos, socializuojamos, kad žmogus bent laikinai pasitrauktų iš savo kasdienio gyvenimo, apsivalytų, įveiktų visokius kompleksus. Ar kūryba nėra toks pasitraukimas? Tada ir balandžio 1–osios kvailiojimai, visokie karnavalai, persirengimai, juokavimai įgyja kitokios, gilesnės reikšmės.
– Mūsų šalyje melas, panašu, turi gerą vardą – visuomenėje ir versle, valdančiuosiuose sluoksniuose „melagių diena“ švenčiama kone kasdien. Ką apie tai manote? Ar pasakymu „melo kojos trumpos“ šiandien išmintinga kliautis?
– Man patinka dar kitas pasakymas: su melu toli nenuvažiuosi. Tai yra jau kito pobūdžio melas. Tai melas, kai niekas nesijuokia, o dažniausiai verkia. Taigi yra daug melo atmainų, pradedant dievų juoku, visokia žaidybine išmone ir baigiant chamo kriminaliniais „pokštais“.
Blogiausia, kad tiems netoli važiuojantiesiems padaroma trumpesnių apvažiuojamų kelių net įstatymais. Kol tuos kelius išmatuoja, kol nustato, kur jie veda, tie važiuotojai jau seniai būna nuvažiavę. Kai kurie įstatymai būna panašūs į olandišką sūrį su daugybe ertmių, kuriomis nematomi gali judėti apsukrūs verteivos ir partiniai melagiai.
Jau dabar matome, kaip savo trumpomis kojomis miklinasi įvairios grupuotės, kad kaip nors nušliaužtų iki artėjančių rinkimų. Gal dar spės įsikurti ir kokia nors nauja melo partija, surengs savo karnavalą, kaip ne kartą jau buvo. Štai patogiai gulinėdama „juoko partija“ žadėjo prikelti Lietuvą, gerokai palinksmino savo elektoratą ir, ko gero, jau visai prašampa. Valstybė sugaišta daug laiko, kol tie juokdariai dingsta, žinoma, ne po balandžio 1–osios.
Pagaliau atsirado vilties, kad per rinkimus juos iš valdžios išvys patys žmonės. Tik sunku atpažinti juos, prisidengusius įvairiausiomis partinėmis ir kriminalinėmis kaukėmis. Vis tiek kada nors ateis galas toms karnavalinėms partijoms.
Rimvydas STANKEVIČIUS
