Kai paskambinau aktoriui Mariui Jampolskiui, jis paskubėjo mane užtikrinti: „Nebaisus aš, nebaisus...“ Ir tikrai nebaisus – net labai mielas ir simpatiškas. Beje, ne mums vienoms. Kavinėje aptarnavusi padavėja visą laiką į aktorių žvilgčiojo susižavėjusiomis akimis. Nors Marius, beje, to net nepastebėjo...
Mariau, jums šiais metais sukaks 33-eji. Vien teatro vaidmenų suskaičiavau apie 25, o dar vaidmenys kine, televizijoje... Ar bent spėjate išsimiegoti?
Šiuo metu labai saugau savo miegą. Kartais net per daug. Kai manau, kad jau reikia atsikvėpti ir žinau, kad niekur nebereikės bėgti iki kitos dienos vakaro, atsigulu vakare ir – oi, dar pamiegosiu, dar, dar... Ir galiausiai persimiegu tiek, kad būsena vėl tampa panaši į neišsimiegojimą – vidury baltos dienos pradedu snūduriuoti!
Kam jums tiek darbų? Godumas gyvenimo ar dėl pinigų?
Tiesa, esu godus gyvenimo. Visada toks buvau ir net manau, kad aktoriui ši savybė svarbiausia. Bet aš apskritai turiu tokį refleksą – gerti gyvenimo taurę iki dugno. Gal tai šiek tiek pavojinga, bet adrenalinas traukia. Parašiutininkui juk irgi kiekvieną kartą yra tikimybė, kad parašiutas neišsiskleis – bet jis vis tiek šoka. Norisi sužinoti savo ribas. Vieniems tokios galimybės susiklosto, o kitiems – ne. Tarkime, man susiklostė.
Susimąsčiau, kad nors šmėžuojate daug kur, mažai apie jus žinome.
Na, gimiau Kaune, turiu brolį – jis dirba vadybininku. Mano tėvo išsilavinimas – inžinierius elektrikas, o pašaukimas – groti vestuvėse (visą gyvenimą jis tai ir veikia). Savo laiku tokio amato imdavosi geri muzikantai, nes tai buvo puikus verslas. Dabar gal kiek prastesnis. Taigi bohemiška nuotaika mūsų namuose buvo visada – su puotomis, instrumentais, dainomis... Aš pats mokiausi groti smuiku.
Tuomet jūsų tiesiog iš prigimties neturėtų slėgti daugybė veiksmo aplinkui.
Ne, kai visko pasidaro per daug – tokia košė makalošė, – pradeda slėgti. Tiesą sakant, labai dažnai jaučiuosi per daug pavargęs, kad dar kur nors eičiau pasilinksminti, nors žodis „pasilinksminti“ turėtų reikšti poilsį.
Marius Jampolskis (LNK nuotr.)
Ar jums nesusidaro įspūdis, kad aktoriai dabar labai „vartojami“? Ir laidas, ir renginius veda, ir dar dievai žino ką...
Visi dabar vartoja ir yra vartojami, nes gyvename tokioje socialinėje terpėje, kuri kada nors galbūt virs tragedija. Ir turime išgyventi. Anksčiau teatras turėjo aiškią misiją – sakyti tiesą, o dabar jis tarp tų misijų tarsi susipainiojo. Mano požiūriu, teatro misija tik viena – kalbėti iš širdies į širdį. Anksčiau teatre aktorius išeidavo į sceną, pasakydavo, kad karalius mirė, ir visi verkdavo. Ne todėl, kad aktorius labai gerai suvaidindavo, o todėl, kad visi priimdavo duotą sąlygą be jokių barjerų. Svarbiausia buvo ženklai. Šiandien to nebeužtenka. Dabar reikia apgaudinėti, kurti iliuziją, kad žiūrovas žiūri pro rakto skylutę.
Naujajame „Domino“ teatro spektaklyje „Meilė pagal grafiką“ pirmą kartą vaidinote sau neįprastą personažą – homoseksualą...
... kuris ateina pas kaimyną iš apačios pasiskolinti pieno, nes jo draugas, bjaurybė, net šito nesugeba nupirkti. Taip esu įpainiojamas į nesusipratimų virtinę. Tačiau pagrindinis spektaklio veikėjas yra Džonas Smitas, taksistas. Tai ne atsitiktinis vardas – tokių Džonų Smitų pilnas pasaulis, jis yra visiška vidutinybė – ir tik todėl jam taip ilgai pavyksta nuslėpti, kad vienu metu turi dvi žmonas.
M. Jampolskis (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Tikriausiai labai nepatogu turėti dvi moteris vienu metu?
Neturiu atsakymo į šį klausimą. Tačiau šis dviejų žmonų faktas pjesėje puikiai pateisintas. Džonas Smitas sako, kad jis susipažino su savo žmona, ją vedė, o po keturių mėnesių sutiko kitą moterį. Paprasčiausiai vežė ją savo taksi namo, pakeliui užsiplepėjo, ji pakvietė jį arbatos, po to jie vėl paplepėjo, ji vėl jį pakvietė... Jo bičiulis klausia: „Ar tu per tą laiką niekada nepagalvojai apie savo žmoną?“ O Džonas Smitas atsako: „Kažkaip per tuos pokalbius visai pamiršau. O paskui jau buvo nebepatogu.“ Bičiulis klausia: „Tai teko pasipiršti?“ „Ne, – atsako Džonas Smitas, – ji pati man pasipiršo.“
Juokinga, bet turbūt labai gyvenimiška...
Taip, labai. Žmogus tiesiog vežė, šnekėjo, šnekėjo, o kadangi moteris pasitaikė aktyvi... Moterys juk dabar aktyvesnės nei buvo anksčiau, bet jau geriau toks variantas, negu kai jos tempiamos už plaukų į urvą. Geriau tegul jos žino savo teises, nors, anot psichologų, vyrai dėl to tampa mažiau vyriški ir taip toliau...
Gal todėl vyrams moteris suvaldyti nebe taip lengva?
O kam valdyti?! Tu turi tik save ir kitą žmogų, su kuriuo bendrauji. Daugiau nieko. Mes prisigalvojame visokiausių formulių: kaip kas ką turi valdyti, kokioje vietoje turi būti moteris, kokioje – vyras... O iš tiesų, jei malonu bendrauti, man visiškai nusišvilpti, ar kitiems ta moteris atrodo stipresnė už mane ar ne. Jeigu žmonėms gera kartu – viskas. Tai yra formulė.
Gana hedonistinė, ar ne?
Tikiu, kad gyvenimas duotas ne veltui ir jį turiu nugyventi turėdamas pagrindinį tikslą – būti laimingam. Ir netrukdyti kitiems jaustis laimingiems. Kito tikslo neradau, nors ir pasiskaičiau tų knygučių.
Anksčiau galvojau kitaip, bet dabar jau baigiau užsiiminėti tais dalykais – dėlioti viską į lentynėles, schematizuoti žmonių santykius. Man tai atrodo iš esmės neteisinga.
O jei lįsti dar giliau į filosofiją, man atrodo, kad visi žmonės iš prigimties yra geri. Tik vėliau susiklosto aplinkybės, atsiranda pasirinkimų... O šiaip žmogus gimsta su visais šansais tapti geras. Išskyrus galbūt išorę, kuri gali būti nepalanki. Iš tiesų mes labai daug dalykų „nurašome“ tam, kas atseit nuo mūsų nepriklauso. Bet nuo mūsų priklauso viskas! Mylėkime savo vaikus, artimus žmones, dovanokime jiems kuo daugiau pozityvios energijos – ir ji sugrįš, nes viskas susiję... Gėris prišaukia gėrį. Nebūtinai iš karto – gal kitoje situacijoje, kito žmogaus pavidalu ar kitu laiku, o galbūt kitame gyvenime... Tik kad pas mus dabar visi mąsto „biznieriškai“ – jei tau duodu, tai duok man atgal iš karto.
Marius Jampolskis paliktas dūmuose (LNK nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Ar jūs asmeniškai toli nuo šio gyvenimo modelio, kurį ką tik nupasakojote?
Manau, kad toli. Turiu daugybę silpnybių ir ydų... Gal ne ydų, bet savybių, kurios man neleidžia būti tokiam, koks norėčiau. Turiu su savimi labai daug dirbti, kad nepadaryčiau blogo mane sunervinusiam ar man kažką nedoro padariusiam žmogui. Jei ant manęs rėkia, pirmas mano refleksas – rėkti atgal. Bet kai pagalvoji – o kam? Jei rėksiu, niekas manęs neišgirs. Net mokslininkų įrodyta: kai žmogus rėkia, informacija kito jau nebepasiekia.
Apskritai, tikiu tokia koncepcija: „Kol žmonės tapatinsis su savo protu, tol bus nelaimingi.“ Juk protas nėra žmogaus „aš“. Jis – tik priemonė pasiekti tikslą. Tam jį reikia ir naudoti – tik spręsti konkrečiai užduočiai, o ne versti jį savo priešu. O klausytis šiame gyvenime reikia tik vieno – savo sielos.
IRENA KAMIČAITIENĖ