Lina Girevičienė
Išprotėjusios gerbėjos
„Not My Lover“ – taip dažniausiai vadinome „Billie Jean“ dainą, nes prodiuseris turėjo abejonių dėl originalaus tos dainos pavadinimo. Jam atrodė, kad žmonės iškart susies dainą su Bili Džina King, teniso žvaigžde.
Daug kas manęs klausinėjo apie tą dainą, o atsakymas visai paprastas. Tai istorija apie merginą, kuri tvirtina, kad esu jos vaiko tėvas, aš teisinuose, nes „vaikis ne mano sūnus“. Niekada nebuvo jokios tikros „Bilės Džyn“ (išskyrus tas, kurios gimė po dainos). Išgalvota mergina yra tų moterų, kurios persekiojo mus visus tuos metus, simbolis.
Šitaip buvo nutikę kai kuriems mano broliams, ir mane tai iš tiesų stebino. Nepajėgiau suprasti, kaip tos merginos gali tvirtinti nešiojančios kažkieno vaiką, jei tai netiesa. Neįsivaizduoju, kaip galima apie tai meluoti. Netgi dabar pasitaiko merginų, kurios prie mūsų namų vartų klykauja apie keisčiausius dalykus.
Geras pavyzdys būtų: „O, aš esu Maiklo žmona“ arba „Pamečiau mūsų buto raktus“. Pamenu vieną, kuri varė mus iš proto. Tikiu, kad mergina buvo tvirtai įsitikinusi, jog esu jos. Dar viena tvirtino, kad su ja permiegojau, grasino man. Prie namo varto kelissyk vyko rimtos muštynės - tokios moterys pavojingos.
M. Jacksonas(nuotr. SCANPIX)
Vaizdo klipai
„Thriller“ albumą lydėjo trys vaizdo klipai: „Billie Jean“, „Beat It“ ir „Thriller“ - originalios albumo koncepcijos dalys. Buvau pasiryžęs kuo vizualiau pateikti savo muziką. Tuo metu sekiau, kaip žmonės suka vaizdajuostes, ir negalėjau suprasti, kodėl tiek daug klipų atrodo silpni ir primityvūs.
Pirmiausia galvojau apie kokybę. Norėjau tapti šios santykinai naujos terpės pionieriumi ir susukti geriausius muzikinius filmukus, kokie tik įmanomi. Netgi nemėgstu vadinti jų vaizdo klipais. Filmavimo aikštelėje paaiškindavau, kad kuriame filmą, ir pats taip vertinau tą darbą.
Dainos „Billie Jean“ filmui pinigų davė ir CBS - apie 250 tūkst. dolerių. Tais laikais tokia suma už klipą atrodė milžiniška, bet džiaugiausi, kad kompanija šitaip manimi pasitikėjo. Jaučiau, kad žmonės klipe nori pamatyti šokį. Šokti buvo puiki. Ta sustingusi mano poza ant pirštų galiukų spontaniška, kaip ir daugelis kitų judesių.
Tuo tarpu „Beat It“ rašiau galvodamas apie gatvių gaujas, todėl susiradome rimčiausias Los Andželo gaujas ir įkalbėjom padirbėti prie klipo. Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo gera mintis ir vertinga patirtis man. Turėjome filmavimo aikštelėje keletą vyrukų, kurių net neperrengėme. Tie vaikinai biliardinėje pirmoje scenoje tikri, jie ne aktoriai. Buvo tikra.
Man neteko daug laiko praleisti šalia kietų vyrukų, o tie tipai iš pradžių buvo daugiau nei šiaip bauginantys. Net pasamdėme apsaugininkų ir buvom pasiruošę bet kam. Aišku, greitai išsiaiškinome, kad apsaugininkų neprireiks, o gaujos nariai kuklūs, malonūs ir gražiai bendraujantys.
Michaelas Jacksonas (Scanpix nuotr.)
Mėnulio eisena
„Motown 25“ koncerte iš pradžių dalyvauti nenorėjau. Tačiau džiaugiuosi, kad sudalyvavau, nes tas koncertas suteikė man džiugiausių ir iškilmingiausių gyvenimo akimirkų.
Prieš laiką parepetavau tam tikrus žingsnius ir judesius, nors didžioji dalis pasirodymo buvo spontaniška. Jau kurį laiką mokiausi „mėnulio žingsnelių“. Tas žingsnis jau buvo atsidūręs gatvėje, bet aš jį šiek tiek patobulinau. „Moonwalk“ gimė kaip breiko žingsnis, „popping“ stiliaus elementas, kurį juodaodžiai vaikai kūrė geto pakampėse.
Juodaodžiai - tikrai išradingi šokėjai, jie sukuria daug naujų šokių, grynų ir paprastų. Pasakiau sau, kad gavau progą tai parodyti, ir parodžiau. „Moonwalk“ mane išmokė tokie trys vaikai, jie parodė pagrindus, o aš daug treniravausi, derinau su kitais žingsniais. Buvau tirkas, kad per „Billie Jean“ perėjimą eisiu atgal taip, jog atrodys, kad judu į priekį.
Taigi, renginio diena, užsimaukšlinau skrybėlę ir pradėjau „Billie Jean“. Jaučiau, kad žmonėms salėje pasirodymas tikrai patinka. Broliai pasakojo, kad stovėjo užkulisiuose išsižioję, kaip ir tėvai su seserimis salėje. Aš tik prisimenu, kad atsimerkiau dainos pabaigoje ir pamačiau žiūrovus plojant atsistojusius.
Kai žengiau į užkulisius, žmonės puolė mane sveikinti. Tai buvo džiaugsmingiausia mano gyvenimo akimirka. Jaučiau, kad broliai turėjo pirmą progą pamatyti mano pasirodymą, susipažinti su tuo, ką darau, kaip tobulėju. Po šito numerio visi priėjo prie manęs apkabinti, pabučiuoti. Buvo taip gera sulaukti bučinių. Man patiko!
Michaelas Jacksonas (nuotr. SCANPIX) (nuotr. Balsas.lt)
Išvaizda ir operacijos
Vienas šalutinių „Thriller“ albumo įrašinėjimo periodo reiškinių - nuovargis nuo nuolatinio buvimo viešumoje. Dėl to nutariau gyventi tyliau, privačiau. Vis dar drovėjausi savo išvaizdos. Turite nepamiršti, kad žvaigžde tapau vaikas ir augau prižiūrimas žmonių, kurie nenori, kad keistumeis, atrodytum kitaip.
Kai išgarsėjau, buvau rubuilis, apskrito, putlaus veidelio vaikėzas. Tas apvalumas išliko ilgai, kol prieš kelerius metus pakeičiau mitybos įpročius, lioviausi valgyti jautieną, vištieną, kiaulieną ir žuvį, taip pat atsisakiau kitų tukinančių produktų. Norėjau tiesiog gražiau atrodyti, geriau gyventi ir būti sveikesnis.
Palaipsniui atsikračiau antsvorio, veidas įgavo dabartinę formą, o spauda ėmė kaltinti mane chirurgo pagalba pakeitus išvaizdą, ne tik nosį, dėl ko prisipažįstu, nes tikrai ją dailinau.
Žmonės paima seną mano paauglystės ar mokyklos nuotrauką ir lygina su dabartine. Senojoje nuotraukoje mano veidas apskritas ir putlus, afrikietiška šukuosena, prastas apšvietimas. Naujoje nuotraukoje esu daug vyresnis, brandesnio veido, kitaip šukuojuosi, kitokia nosis.
Noriu kartą ir visam laikui paaiškinti: aš niekada nekeičiau savo skruostų ir akių. Neploninau lūpų, nedariau dermabrazijos ir odos šveitimo. Visi šie kaltinimai juokingi. Jeigu tai būtų tiesa, taip ir pasakyčiau, bet taip nėra. Taškas. Man nesvarbu, ką sako kiti: veidas mano ir aš geriau žinau.
M. Jacksonas (nuotr. SCANPIX)
Filmavimasis „Pepsi“ reklamoje
Planavau 1984 m. didžiąją laiko dalį skirti kino idėjoms įgyvendinti, bet planus teko atidėti. Pirmiausia dėl to, kad sausį apdegiau besifilmuodamas su broliais „Pepsi“ reklamai. Gaisro priežastis buvo tiesiog kvailumas, nieko daugiau. Filmavomės vakare, turėjau nulipti laiptais, iš abiejų pusių ir man už nugaros sproginėjant magnio fotobomboms. Viskas atrodė taip parasta.
Tačiau leisdamasis žemyn, bombos sprogo abipus mano galvos, o žiežirbos uždegė plaukus. Leisdamasis žemyn šokau, sukausi, kraipiausi, nenutuokdamas, kad svylu. Staiga pajutau, kaip rankos instinktyviai palietė galvą, bandydamos užgestinti liepsną. Džermeinas atsisuko ir pamatė mane gulintį ant žemės tuoj po sprogimų.
Mano darbuotojas Mikas Brandas pirmasis prišoko prie manęs. Paskui - chaosas. Tkras beprotnamis. Joks filmas nesugebėtų perteikti dramos, kuri vyko tą vakarą. Minia klykė. Kažkas šūktelėjo: „Atneškite ledo!“ Girdėjau paklaikusio trypimo garsus. Žmonės šaukė: „O, ne!“
Vėliau vienas gydytojas pareiškė, kad stebuklas, jog likau gyvas. Vienas gaisrininkas užsiminė, kad dažniausiai užsiliepsnojus drabužiams lieka subjaurotas veidas arba žmogus miršta. Štai taip. Patyriau trečiojo laipsnio pakaušio nudegimą beveik iki pat kaukolės, taigi turėjau nemažai problemų, bet vis dėlto man labai pasisekė.
Michaelas Jacksonas. Scanpix nuotr.
Atpildas už sunkų darbą
Tačiau buvo nemažai ir linksmų dienų. Turo metu turėjome daug laisvo laiko, tad gavome penkių dienų atostogas Disnėjaus pasaulyje. Kartą, kai apsistojome parko viešbutyje, nutiko nuostabus dalykas. Niekada to nepamiršiu.
Stovėjau balkone, iš kurio atsiveria plati panorama. Apačioje sukiojosi galybė žmonių. Jų buvo taip tiršta, kad jie stumdėsi tarpusavyje. Kažkas iš minios mane pažino ir ėmė šaukti vardu. Tūkstančiai žmonių ėmė skanduoti: „Maiklai! Maiklai!“ - aidėjo visas parkas. Skandavimas tęsėsi, kol tapo toks garsus, kad neatsiliepti būtų buvę neparodu.
Kai tik atsišaukiau, visi ėmė šaukti. Tariau: „Kaip gražu. Kaip man pasisekė“. Visą į „Thriller“ albumą įdėtą darbą, mano ašaras, tkėjimą svajonėmis, darbą su dainomis, snaudulį prie mikrofono stovo, kai būdavau pavargęs - viską atpirko ši jausmų išraiška.
Man yra nutikę, kad įeinu į teatrą pažiūrėti spektaklio, o visi tiesiog ima ploti. Tik dėl to, kad jie patenkinti, jog čia užsukau. Tokiais momentais jaučiuosi labai pagerbtas ir laimingas. Visas darbas atrodo prasmingas.
Michaelas Jacksonas (Scanpix)
Koks aš?
Žmonės dažnai klausia, koks aš esu. Taigi. Mano mėgstamiausia muzika yra eklektikos mišinys. Pavyzdžiui, man patinka klasikinė muzika. Ypač žavi Debiusi. Preliudas „Fauno popietė“ ir „Mėnesienos sonata“. Taip pat Prokofjevas. Jo „Petią ir vilką“ galiu klausytis be pertraukų.
Man labai patinka meksikiečių patiekalai. Esu vegetaras, taigi švieži vaisiai ir daržovės mano itin mėgstami. Domiuosi žaislais ir technikos naujovėmis. Mėgstu naujausius gaminius. Jei pamatau tikrai kažką nuostabaus, nusiperku.
Esu pametęs galvą dėl beždžionių, ypač šimpanzių. Mano šimpanzė Burbulas yra tikras džiaugsmas. Man patinka vežtis ją kartu į keliones ar ekskursijas. Ji - nuostabi pramoga ir žavus augintinis.
Myliu Elizabetą Teilor. Mane įkvepia jos drąsa. Ji tiek daug patyrė, bet sugebėjo ištverti. Ši moteris, nors ir tiek daug išgyvenusi, liko pakelta galva. Stipriai solidarizuojuosi su ja dėl patirties, kurią išgyvenome būdami vaikai-žvaigždės. Kai pirmą kartą kalbėjomės telefonu, ji sakė pasijutusi taip, lyg mane pažinotų seniai. Ir man panašiai atrodė.
Asmeniškai man svarbiausia padaryti žmones laimingus, išlaisvinti juos nuo problemų ir rūpesčių, palengvinti jų naštą. Noriu, kad jie eitų po mano pasirodymo sakydami: „Buvo nuostabu. Puikiai praleidau laiką“. Štai apie ką svajoju. Tai nuostabu.
Maikas Džeksonas
Encinas, Kalifornija
1988 m.
Šis tekstas yra paremtas 1988 metais parašyta Maiklo Džeksono knyga „Moonwalk“, kurią Lietuvoje yra išleidusi „Obuolio“ leidykla. Rekomenduojame!
Taip pat skaitykite:
M. Jacksonas apie save (I dalis)
M. Jacksonas apie save (II dalis)
M. Jacksonas apie save (III dalis)
