Praeitoje dalyje aprašėme legendinio Michael Jacksono vaikystėje prasidėjusią karjerą su broliais įkurtoje grupėje „The Jackson 5“. Šioje dalyje aprašysime, kaip Maiklas su broliais dalyvavo talentų konkursuose, išleido debiutinį albumą bei linksmindavosi turnė metu.
Talentų konkursai
Netrukus tėvas pradėjo ruošti mus talentų konkursams. Jis buvo geras mokytojas, paaukojo mums daug laiko ir pinigų. Talentas - tai Dievo dovana žmogui, o mūsų tėtis išmokė, kaip jį lavinti. Taip pat manau, jog turėjome pramogų verslo nuojautą.
Pasirodymai mums patikdavo, nuoširdžiai dirbdavome. Tėvas kasdien po pamokų sėdėdavo su mumis ir repetuodavo. Mes dainuodavome, o jis kritikuodavo. Jeigu susimaudavai, gaudavai beržinės košės. Kartais diržu, kartais rykšte. Tėvas buvo mums išties griežtas.
Kai man buvo šešeri, pradėjom rinkti apdovanojimus. Nusistovėjo tvarka, kaip pasirodydavome. Būdavau antras iš kairės, žiūrėdavau į auditoriją, Džermeinas - man iš šono, kraštinis, o Džekis - iš dešinės. Titas su gitara užimdavo scenos dešinę kartu su Marlonu.
Kai kitos pažįstamos grupės susiriejusios nutraukdavo veiklą, mes tik labiau tobulėjome ir kaupėme patirtį. Gario gyventojai, kurie nuolat lankydavosi talentų konkursuose, ėmė mus įsidėmėti, todėl stengėmės pranokti save ir juos nustebinti. Nenorėjome, kad jie imtų nuobodžiauti per mūsų pasirodymus.
Pergalė mėgėjų vakare ar talentų konkurse, kur reikėdavo atlikti dvi daineles, atima tiek energijos, kiek pusantros valandos koncertas. Esu tuo įsitikinęs, nes negali suklysti, susikaupimas sudegina daugiau energijos per vieną dvi dainas, negu kai gali leisti sau padainuoti dvylika ar penkiolika.
Kartais sukardavome šimtus mylių, kad atliktume vieną ar dvi dainas. Varžėmės su visokio amžiaus, sugebėjimų žmonėmis, pradedant nuo komikų grupių, baigiant panašiais į mus dainininkais ir šokėjais. Nieko nepalikdavome atsitiktinumui: apranga, batai, šukuosenos - viskas svarbu.
Michael Jackson. Scanpix nuotr.
Debiutinis albumas
Vieną dieną, neilgai trukus po to, kai pradėjome sėkmingus pasirodymus Čikagos klubuose, tėva parnešė namo kelių niekad negirdėtų dainų įrašus. Buvom įpratę dainuoti tai, ką groja radijas, todėl apėmė smalsumas, kodėl jis vis leidžia dainas, kurias ne per geriausiu balsu atlieka kažkoks vyrukas su gitara.
Tėtis paaiškino, kad įrašas ne atlikėjo, o dainų kūrėjo, kuriam priklauso įrašų studija Garyje. Tas žmogus, kaip pasirodė, ponas Keitas (Keith), davė mums savaitę pasimokyti jo dainų, kad pasižiūrėtų, ar imsis įrašinėti mūsų albumą. Suprantama, apsidžiaugėme.
Dirbome vien su garsu, nekreipdami dėmesio į judesius, kurių paprastai mokydavomės. Nebuvo taip smagu, kaip perdainuoti profesionalią dainą, bet jau buvome pakankamai subrendę, kad nuslėptume nusivylimą ir atsidėtume darbui. Kai padarėme viską, ką galime, tėtis įrašė mus į juostelę. Dieną ar dvi palikęs spėlioti, ar ponui Keitui patiko mūsų įrašas, tėtis staiga atsinešė paruošti daugiau dainų.
Į pono Keito studiją išvažiavome vieną ankstų šeštadienio rytą. Kol broliai aiškinosi, kur prijungti instrumentus, atvyko keli pritariantys vokalistai ir pučiamųjų grupė. Iš pradžių pamaniau, kad jie įrašinės po mūsų. Labai apsidžiaugėme ir nustebome išgirdę, kad įrašinėsime kartu.
Tas pirmasis „Steeltown“ singlas „Big Boy“ turėjo neprastą bosinės gitaros partją. Tai buvo graži daina apie vaikį, kuris norėjo pamilti kokią nors mergaitę. Aišku, kad susidarytumėt visą vaizdą, turite įsivaizduoti dainuojantį liesą devynerių metų vaikėzą. Didžiąją dalį dainos teksto nesupratau - buvau per mažas. Dainuodavau, ką liepdavo.
Kai tas įrašas su puikia bosine partiaj ėmė suktis Gario radijuje, tapome rajono įžymybėmis. Niekas negalėjo patikėti, kad įrašėme savo plokštelę. Mums patiems buvo sunku patikėti.
Michaelas Jacksonas. (Scanpix nuotr.)
Globėja Dajana Ros
Kai išgirdome, kad praėjome „Moton“ perklausą, pradėjom šokinėti iš džiaugsmo. Prisimenu, kaip Beris Gordis susodino visus ir pasakė, jog nuo šiol kursime istoriją kartu. „Padarysiu jus didžiausia grupe pasaulyje. Apie jus rašys istorijos vadovėliuose“. Jis tikrai taip kalbėjo. Niekada to nepamiršau.
Nors mus atrado ne Dajana Ros, bet vargu ar galėsime tinkamai atsidėkoti jai už visa tai, ką tuo metu padarė dėl mūsų. Kai pagaliau persikraustėme į Pietų Kaliforniją, iš tikrųjų gyvenome pas Dajaną, daugiau kaip metus su pertraukomis.
Ji buvo tokia nuostabi, globėjiška, stengėsi, kad jaustumės kaip namie. Dajana mylėjo meną ir skatino mane jį branginti. Skirdavo savo laiko, kad pamokytų mane. Mes beveik kiekvieną dieną kur nors išeidavome tik dviese, nusipirkdavome pieštukų ir dažų. Lankydavom muziejus. Ji išties daug ko mane išmoė.
Kas galėtų pagalvoti, kad tokia garsi žvaigždė kaip Dajana gaištų laiką mokydama vaiką piešti, lavindama jo meninius įgūdžius, bet ji darė tai ir už tai ją mylėjau. Ir tebemyliu. Esu dėl jos pamišęs. Ji buvo man motina, mylimoji, sesuo - viskas vienoje puikioje asmenybėje.
Michaelas Jacksonas (Scanpix nuotr.)
TOPų viršūnėse
Tais laikais „Motown“ vaikišką grupę įrašinėjo pirmą kartą. Tiesą sakant, vienintelis vaikas dainininkas, kurį jie prodiusavo, buvo Stivis Vonderis (Stevie Wonder). Todėl įrašų kompanija nusprendė, kad jeigu jau reklamuos vaikus, tai reklamuos tik tokius, kurie moka ne vien šokti ir dainuoti. Žmonės turėjo pamilti mūsų asmenybes.
Vienintelė bėda buvo ta, kad išgarsėję negalėjome lankyti mokyklos, nes žmonės verždavosi į klasę pro langus, prašinėjo autografo ar nuotraukos. Aš labai stengiausi neatsilikti nuo mokslų, bet galop tai pasidarė nebeįmanoma, ir mes gavome mokytojus, kurie ateidavo dėstyti į namus.
Man ir mano broliams įrašinėjimas „Motown“ studijoje buvo jaudinanti patirtis. Mūsų kūrėjų komanda dalyvaudavo kartu ir taisydavo, gražindavo dainą, kol ji tapdavo tobula. Galėdavom įrašinėti takelį savaites, kol gaudavom tokį, kokio jie norėdavo. Ir aš mačiau, kad daina tikrai gerėja.
Keisdavo žodžius, aranžuotes, ritmiką - viską. Beris suteikė jiems laisvę šitaip dirbti, nes pats buvo iš prigimties pamišęs dėl tobulumo. Toks jau buvo tas Beris. Įeidavo į kambarį, kuriame dirbdavome, patardavo man ką nors, ir tikrai - jis pasirodydavo esąs teisus. Neįtikėtina.
Kai 1969 m. lapkritį buvo išleistas „I Want You Back“, per šešias savaites parduota du milijonai plokštelių kopijų, jis tapo singlu Nr. 1. Antrojo mūsų singlo „ABC“, pasirodžiusio 1970-ųjų kovą, per tris savaites buvo parduoti du milijonai. Trečiasis mūsų singlas „The Love You Save“ tapo hitu 1970 m. birželį.
Andžio Warholo pieštas Michaelo Jacksono portretas. Scanpix/ Reuters.
Linksmybės turo metu
Beprotiškos didžiųjų „The Jackson 5“ turų dienos prasidėjo iškart po mūsų sėkmingų įrašų pasirodymo. Pradžią padarė 1970 m. rudens turas po didžiąsias arenas. Koncertavome „Madison Square Garden“ ir „Forum“ salėse. Tų metų vasarą surengėme 45 koncertus įvairiuose miestuose, vėliau - dar 50 tais pačiais metais.
Tuos laikus pirmiausia prisimenu kaip ypatingo ryšio su broliais metą. Mes visuomet buvome labai ištikimi ir mylintys. Kartu šėlome, kartu kvailiojome, krėsdavome vienas kitam ir kartu dirbantiems žmonėms siaubingas išdaigas. Niekada per daug neįsišėldavome - jokie televizoriai nekrisdavo pro viešbučio langus.
Iš esmės, taip kovojome su nuoboduliu, užplūstančiu visą laiką keliaujant. Kai ture pasidaro nuobodu, mėgini save kaip nors pralinksminti. Juk tupėdavom įkalinti viešbučių kambariuose, niekur negalėjome iškišti nosies, nes kieme laukdavo daug klykiančių merginų, o pasilinksminti norėjome.
Kaip gaila, kad juostoje neįamžinome tų pokštų, ypač išdaigų. Palaukdavome, kol mūsų apsaugos vadovas užmigs. Tada surengdavome beprotiškas greitojo ėjimo lenktynes koridoriuje, pagalvių mūšius, komandines imtynes, skutimosi kremo karus, dar ką nors.
Ėjome galvomis. Iš viešbučių balkonų mėtydavome vandens pripiltus balionus ar popierinius maišelius ir žiūrėdavome, kaip jie sprogsta apačioje. Paskui leipdavome juokais. Svaidydavome vienas į kitą įvairius daiktus ir valandas praleisdavome prie telefono skambindami kam papuola ir užsakinėdami milžiniškus maisto kiekius į nepažįstamų žmonių numerius.
M.Jacksonas su tėvais - Katherine ir Joe. (AFP/Scanpix nuotr.)
Brendimas ir solo karjera
Pramogų verslas ir karjera buvo mano gyvenimas, todėl didžiausias asmeninis išbandymas, kurį patyriau paauglystės metais, nebuvo susijęs su įrašų studija ar pasirodymais scenose. Tais laikais didžiausia problema buvo veidrodis. Galima sakyti, nesuvokiau savęs ne kaip garsenybės.
Mano išvaizda ėmė smarkiai keistis sulaukus keturiolikos. Smarkiai ištįsau. Žmonės, kurie manęs nepažinojo, įžengdavo į kambarį tikėdamiesi pamatyt mažą mielą Maiklą Džeksoną ir tiesiog praeidavo pro mane. Bręsti ir taip nėra lengva.
Buvo sunku. Labai ilgai buvau žavingas berniukas, o štai dabar, be viso kito, dar odą siaubingai išbėrė spuogais. Vieną rytą pažvelgiau į veidrodį ir sušukau: „O, ne!“ Man atrodė, kad spuogas kyšo iš kiekvienos odos poros.
Pagaliau viskas pasikeitė. Ėmiau nebe taip rimtai žiūrėti į savo išorę. Išmokau pakeisti savo mąstymą, sugebėjau geriau save vertinti. Svarbiausia, pakeičiau valgymo įpročius. Tai buvo išeitis.
1971 m. rudenį įrašiau pirmąją savo solo dainą „Got to Be There“. Dirbti su šia daina buvo labai smagu, ji viena iš mano mėgstamiausių. Beris Gordis sugalvojo, kad turėčiau pamėginti vienas. Beris užsiminė, kad turėčiau įrašyti ir savo albumą. Po kelerių metų, kai tai padariau, supratau, jog jis buvo teisus.
Kitoje dalyje aprašysime Maiklo Džeksono prasidėjusią solo karjerą, jo pirmąsias moteris bei geriausiai parduodamą visų laikų albumą „Thriller“.
Taip pat skaitykite:
