Marija neslepia, kad tai buvo labai sunkus darbas, o kur dar kai kurių žinomų žmonių klijuojamos etiketės apie jos žinomumą dėl geriausios draugės Iglės. Tačiau dainininkei vidinės ramybės ir pasitikėjimo dabar galėtų pavydėti daugelis. Naujienų portalui tv3.lt ji atvirai papasakojo apie didžiuosius savo pokyčius.
Prieš mėnesį Europą sudrebino „Eurovizija“ – šiais metais siuntėme Ievą Zasimauskaitę, bet atrankose Lietuvoje puikiai sekėsi ir tau. Ar tavo gyvenime po to kažkas pasikeitė?
Tai davė labai daug sceninės patirties man, kaip atlikėjai: vėl televizija, įtampa. Pamačiau, kur dar reikia tobulėti, ką pakeisti. Supratau, kad reikia rinktis dainas, kurios tikrai atspindėtų mane – kad galėčiau kalbėti savo kalba.
Išvydusi savo pasirodymą pagalvojau, kad visai norėčiau „Eurovizijoje“ sudalyvauti ir kitais metais. Anksčiau buvau sakiusi, kad to tikrai nebekartosiu, bet ši mintis vis kirba.
Ar jaudulys, pasirodymas prieš daugybę žmonių kažko naujo išmokė?
Jis nemažėja, tačiau pradėjo skirtis. Kai į sceną lipau visiškai be patirties, nežinodama, kur einu, galiausiai tai išaugdavo į tokį jaudulį, kad nebeišeidavo net pradainuoti. Kadangi dabar pasirodžiau scenoje jau po ilgo laiko, jaudulys buvo panašus, bet dabar žinojau, ko tikėtis.
Žinoma, jaučiau atsakomybę, o kur dar gerbėjai, tiesioginis eteris… Tačiau man didžiausią jaudulį kelia atsakomybė prieš patį žiūrovą. Juk norisi kuo geriau sudainuoti, nesuklysti. O iš tiesų, kuo daugiau galvoji, tuo blogiau – svarbiausia eiti ir daryti.
Kol dalyvavai atrankose, vienas žymus dainininkas pasidalijo nuomone, kad tau sekasi todėl, kad esi Iglės geriausia draugė. Ką galvoji apie tokią etiketę?
Neigiamų komentarų paprastai neskaitau, tačiau į visa tai aš pažiūrėjau kitaip – susimąsčiau, kaip atrodau iš šono. Pagalvojau, kaip galėčiau dainuoti dainas, kurios yra iš tikrųjų mano ir kaip kitaip jos tada skambėtų. Tuo metu aš galbūt nesudainavau taip, kaip komisija įsivaizdavo, kad Lietuvos atstovas turėtų dainuoti. Pagalvojau, kad gal todėl visiems atrodė, kad tik mano populiarumas mane pakėlė.
Tačiau mane mėgsta ne dėl to, kad esu Iglės draugė. Mus mėgsta kaip drauges – abi esame skirtingos asmenybės. Tačiau visiems juk nepatiksi – galbūt kitiems nepatinka mano perdėta energija. Bet mano tikslas yra atstovauti tuos, kuriems jos reikia ir kuria jie galėtų pasikrauti, būti įkvėpti. O į tą komentarą aš pasižiūrėjau kaip į žmogaus, kuris tuo metu kažkodėl užpyko – galbūt aš jam tik pasitaikiau.
Kiekvienas žmogus, kuris man pasako kažką neigiamo, man yra tik dar didesnė motyvacija daryti daugiau, kad tokių neliktų nė vieno. Juk aš nieko blogo nedarau – aš nesu ta, kuri kritikuoja ar kitus žemina. Mano tikslas yra visus pakelti ir kelti Lietuvą, plėsti jos muzikos suvokimą.
Džiaugiuosi, kad žmonių, kurie manęs nemėgsta, apskritai yra mažai. Per mėnesį, pavyzdžiui, gaunu gal tik vieną žinutę, bet ir ji nebūna per daug kandi. Pavyzdžiui, neseniai vienas žmogus parašė, kad jam nepatinka mano grifka. Dėlto aš net visai džiaugiuosi – kažkas išreiškia savo nuomonę, aš padėkoju, pasakau, kad man patinka. Vėliau galbūt būsiu ir vėl su kasytėmis, gal tam žmogui patiks labiau. Aš visuomet su gerbėjais stengiuosi bendrauti, bedradarbiauti, susirašinėti. Atrašau, tikriausiai, kiekvienam, ir kartais tai ilgai užtrunka – atiduodi tiek energijos, kad po to nori padėti telefoną savaitei į šoną (juokiasi).
Apskritai kalbant apie tave pačią, daugelis tave yra linkęs sieti su socialiniais tinklais, aktyvumu juose, o visai neseniai pasirodė duomenys, kad vienu metu tavo sekėjai staiga išaugo. Kaip manai, su kuo tai susiję?
Manau, kad su kiekviena savaite, mėnesiu, aš save vis atrandu. Tuo metu, kai mano sekėjų skaičius labai pakilo, buvo mano šuolis į visišką mano buvimą savimi. Visuomet visus skatinu būti savimi, nes būtent tada tampa daug lengviau gyventi. Niekada neinu ir specialiai nežiūriu duomenų, kuriuose rodo, kiek procentų pakilo mano sekėjai. Tačiau jei jie kyla, aš labai džiaugiuosi, nes mano tikslas ir yra juos pritraukti, įkvėpti. Tai – labai geras jausmas.
Tie, kurie turi daug sekėjų, dažnai uždirba iš reklamos, tačiau tu tuo neužsiimi. Kodėl?
Pasiūlymų tikrai gaunu, tačiau per daug savęs nerodau kaip „influencerės“. Mano tikslas – muzika. Kartais žmonėms net neatrašau dėl pasiūlymų, nes, paprasčiausiai, neturiu kada. Muzika, karjera, šokiai, sportas užima labai daug laiko, o reklama jo atimtų dar daugiau.
Kažkada galbūt atsiras ir reklamų, juk, galų gale, tai – savotiškas darbas, o išnaudoti tam socialinius tinklus, manau, yra gerai. Bet aš nenoriu reklamuoti kiekvieno kremo ir šampūno. Man atrodytų, kad tai nebūčiau aš – juk iš tiesų galbūt aš to nė nenaudočiau. Dažniausiai savo gerbėjams siūlau tik tai, ką iš tiesų naudoju ir kas man tikrai patinka. Jeigu skelbiu šūkį „būk savimi“, todėl negaliu meluoti. Man tai labai nepatiktų.
Ar lengva buvo persilaužti – iš to, kokia buvai, ir kokia esi dabar?
Manau, kad tai – sunkus darbas. Reikia kiekvieną dieną su savimi dirbti ir daryti tai, ko iš tikrųjų nori. Pavyzdžiui, dauguma valgydami greitąjį maistą ant savęs pyksta. Manau, kad geriau yra viską apversti. Todėl jei eini į restoraną ir renkiesi valgyti kažką kaloringo, tai ir valgyk. Viskas yra labai paprasta, tik sunku su savimi susitvarkyti. Jeigu aš dabar noriu gerti kavą, tai ją ir išgersiu, bei jei man jos negalima gerti – tai reikia ir negerti. Nereikia savęs ėsti. Dauguma save „valgo“ ir taip psichologiškai save stabdo. Vienas iš mano tikslų ir buvo išeiti iš tų visų psichologinių kiautų. Jei aš einu, neturiu žvilgčioti atgal – svarbiausia yra perlipti patį save.
Turi daugybę jaunų gerbėjų. Ar gera, kai tave atpažįsta gatvėje, prašo nusifotografuoti?
Man asmeniškai tai malonu. Kai maža žiūrėdavau į žvaigždes, visuomet apie tai svajodavau – norėdavau būti atpažinta, kad žmonės mane žinotų. Kartais su savo sekėjais net pajuokauju – kai jie prie manęs pribėga, paklausiu, ar jie žino, kas aš esu? Nes būna ir taip, kad juos nusifotografuoti paprasčiausiai pastumia mamos. Tačiau man labai smagu, – įsikūniju į jų vietą, pagalvoju, kaip aš jausčiausi. Todėl man visuomet gera pabendrauti, atsakyti į klausimus. Žinoma, didesnių renginių metu tai kartais būna sunku – būna karšta, o visi puola, griūna. Tačiau kad ir koks nuovargis bebūtų, jis yra malonus. Tai yra tie žmonės, kurie tave seka, kuriuos tu įkvepi.
Blogų žinučių nepasitaiko?
Tikrai labai džiaugiuosi, kad jų yra labai mažai. Man yra sakę, kad yra daug forumų, kuriuose aptarinėjami mūsų visi žinomi žmonės. Aš ten neinu, neseku ir prašau, kad man niekas nieko nesiųstų. Kam? Kam man žinoti, kas, kur ir ką blogai apie mane pasakė? Aš geriau darysiu taip, kad tokių kalbų tiesiog nebeliktų.
Gal esi sulaukusi kokios netikėtos jų staigmenos?
Yra labai smagių gerbėjų, kurios mums su Igle yra padovanojusios dėžutę su mūsų nuotraukomis, o viduje buvo pilna saldainių. Mes su Igle tai labai mėgstame, todėl buvo smagu, kad gerbėjai mus jau pažįsta. Retai turiu laiko kažkur eiti ir išgirsti iš gerbėjų kokį gražų žodį, bet paskutiniu metu sutinku jų girdžiu labai daug. Viena mergaitė labai džiaugėsi, kad pagaliau mane pamatė gyvai ir net apsiverkė. Tai paliečia širdį – tai kažkas nerealaus ir įkvepiančio, kas skatina mane ir toliau viską daryti.
