Kiekvieną rudenį į Lietuvą sugrįžtanti garsioji šokėjų ant ledo pora Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas čia atvyksta ne lankyti šeimos, draugų ar ilsėtis, o dirbti. Jų rengiamas šou „Liepsnojantis ledas“ yra vienas seniausių pramoginių projektų Lietuvoje ir šiais metais švenčia savo dešimtmetį.
Nors dėl gerokai mažesnių nei Rusijoje miestus skiriančių atstumų pats šou turas Lietuvoje daug komfortiškesnis, tačiau poros teigimu, pasilsėti nepavyksta todėl, kad jiems tenkantis darbų krūvis – didžiulis. „Čia mes ne tik čiuožėjai, bet ir organizatoriai, prodiuseriai – esame atsakingi už labai daug jo aspektų“, ‒ kalbėjo Margarita.
Ar daug turite Lietuvoje vietų, kurias nori aplankyti čia atvykus? Kaip dažnai pavyksta tai padaryti?
Margarita (M.): Povilai, turbūt nori aplankyti namus (juokiasi).
Povilas (P.): tokia galimybė dažniausiai pasitaiko, jei į Lietuvą mes atvykstame vasarą. Rudenį ir žiemą, kuomet visa mūsų veikla čia susijusi su „Liepsnojančio ledo“ šou ir mes turime labai daug darbo aplankyti, kad ir Kuršių Neriją, kuri mums labai patinka būna labai sudėtinga. Palangoje kartu šiais metais praleidome dvi dienas. Aišku, kiekvieną kartą norisi pamatyti šeimos narius.
Tiesa, kuomet profesionaliai sportavome situacija buvo dar sudėtingesnė, nes netgi kuomet atvykdavome čia vasarą, tai visuomet dalyvaudavome treniruotėse, todėl asmeniniams susitikimams likdavo labai mažai laiko.
Tai pailsėti Lietuvoje nepavyksta?
M.: poilsiaujame mes kituose kraštuose.
P.: kad atvyktume į Lietuvą tiesiog poilsiauti? Tokio atvejo aš jau nepamenu.
Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Jūsų gyvenimo tempas šiuo metu didžiulis, daug keliaujate. Ar dar nekyla noras tapti ramesniais ir sėslesniais?
M.: Maskvoje visi gyvena tokiu tempu ir jei nors kiek sulėtinsi net valgyti gali nebeturėti už ką. Ten ritmas visai kitoks nei čia, o mes tiesiog gyvename kartu su visais.
P.: kartais iš tiesų įgrista visos kelionės, ankstyvas kėlimasis iš lovos. Pagalvoji „kiek gi galima tai daryti?“. Antra vertus, mes nuolatos užsiimame kūryba, nėra jokios rutinos ir jei labai nesinori ar nėra jėgų kokią dieną galime tiesiog neeiti į treniruotę. Kiekviena profesija turi savo privalumus ir savo trūkumus.
M.: o ką daryti? Nejaugi eisime į ofisą ir vienoje vietoje sėdėsime nuo 8 val. ryto iki 6 val. vakaro. Manau, kad privalumų toks darbas turi daugiau nei trūkumų.
Ne vienerius metus dalyvaujate Rusijos televizijų rengiamuose projektuose. Kokią patirtį Jums tai davė?
M.: sunku pasakyti tiksliai kokią, kadangi visi projektai buvo skirtingi ir kiekvienas sekantis projektas atnešdavo ką nors naujo.
P.: bendrai kalbant, manau tai patirtis visam gyvenimui. Visgi tie projektai unikalūs, o formatas, kuris buvo kuomet ten dalyvavome mes, kai profesionalus čiuožėjas buvo statomas į porą su mėgėju ir jie abu bandydavo čiuožti, jau nebenaudojamas. Dabar jau rengiamos įvairios interpretacijos, o senasis formatas galėtų sugrįžti tik tuomet, kai atsiras naujos pramogų pasaulio žvaigždės ir nauji sportininkai dailiajame čiuožime. Dabar žiūrėdami rusiškus televizijos kanalus mes su Margarita juokdamiesi vardijame visus, kurie jau čiuožė ledu. Kadangi per ketverius metus analogiški šou buvo rodomi dvejose televizijose sudalyvauti juose teko daugumai žinomų aktorių ir pramogų verslo atstovų.
Maždaug prieš metus klausiami ar imtumėtės televizinio formato ledo šou rengti Lietuvoje sakėte, kadtokį interesą turite. Ar jis vis dar išliko?
P.: praėjusiais metais „Liepsnojančio ledo“ šou mums pavyko nufilmuoti HD formatu, tai unikalus atvejis, kadangi netgi pasaulinėje praktikoje ledo šou tokios kokybės įrašai daromi labai retai. Jis vėliau buvo parodytas penkių šalių televizijų eteryje ir tai buvo didelis pripažinimas. Manau, kad geriau vieną kartą per penkerius metus padaryti tokį televizinį įrašą, kokį mes nufilmavome pernai, nei daryti ilgai trunkantį daugelio epizodų televizinį projektą, kurio kokybe žinant, koks finansavimas tam gali būti skiriamas Lietuvoje, aš smarkiai abejoju. Lietuva tam tiesiog per maža šalis, televizijos iš reklamos uždirba sąlyginiai nedaug ir negali prie projekto prisidėti tiek, kiek tai sugeba padaryti didelių valstybių komerciniai kanalai.
M.: Rusijoje toks šou padaromas itin kokybiškai, o mažose šalyse rengiami jo analogai labai skiriasi, todėl netgi nėra prasmės to daryti. Auditorija per maža tam, kad galėtų atpirkti tas investicijas, kurios būtų reikalingos parengti šou.
Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Šiais metais rodomas „Liepsnojantis ledas“ bus jau 10-asis. Ar sulaukus tokio jubiliejaus dar įmanoma nustebinti publiką, parodyti kažką išties naujo?
P.: manau, kad ir tie žiūrovai, kurie į šou ateina kasmet ir nauja publika visuomet tikisi iš mūsų kažkokio siurprizo. Šie metai nebus išimtis, veikiau priešingai, kadangi visgi tai jau dešimtas kartas, todėl dedame visas pastangas tam, kad tai būtų „greito veikimo bomba“.
Ar domitės dailiojo čiuožimo situacija Lietuvoje? Ką manote apie naują augančių sportininkų kartą?
P.: galbūt šiuo metu nėra tokių žvaigždžių, kurios nuolatos užimtų prizines vietas Pasaulio ir Europos čempionatuose, lygis tikrai aukštas. Jei „Liepsnojantį ledą“ būtume organizavę prieš 10 ar 15 metų nebūtume galėję pakvieti nieko iš Lietuvos čiuožėjų, kadangi jie tiesiog neatitiktų mūsų reikiamo lygio. O dabar pažiūrėkite – per tuos metus užaugo visa sportininkų karta, kurie laukia pasirodymų publikai, yra jau žinomi.
Tai Goda Butkutė, Saulius Ambrulevičius, Deividas Stagniūnas, Aidas Rėklys – jie varžosi su geriausiais dailiojo čiuožimo sportininkais pasaulyje ir garbingai atstovauja savo šalį. Žiūrovai, aišku, patiria tą malonų tautinio pasididžiavimo jausmą, kadangi mūsų šalies atstovai ir tarptautinėse arenose pasirodo labai gerai. Prie to prisidedame ir mes, kadangi sportininkai kasmet dalyvauja mūsų rengiamame šou, čia susipažįsta su dideliems renginiams būdinga „vidine virtuve“.
M.: kuomet dėl medalių kovodavome su Povilu, mes buvome vieninteliai, o dabar sportininkų tikrai yra, nors galbūt kol kas trūksta tikrų žvaigždžių.
Iš jaunosios kartos čiuožėjų D. Stagniūnui šiuo metu sekasi geriausiai. Kaip jūs vertinate jo pasirodymus tarptautinėse arenose, kokią perspektyvą matote?
P.: manau, jis puikiai atstovauja šalį, gaila kad medalių iškovoti jam kol kas nepavyko. Jų (D. Stagniūno ir Isabellos Tobias – red. past.) laukia toks pat likimas kaip ir mūsų, t.y. tam kad pelnytų bronzos medalius Pasaulio ar Europos čempionate jie turės čiuožti taip, lyg būtų verti aukso arba dar geriau, antraip jie tų apdovanojimų taip ir nepamatys.
M.: gaila, kad medaliai tėra trys, o šalių – daugybė. Netgi tokioms šalis, kai JAV, Kanada, Rusija, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija visoms jų neužtenka, o čia dar tokia Lietuva. Iš esmės jie turi visas galimybes, o kaip viskas susiklostys niekas negali apsakyti. Be kita ko reikia, kad ir savi nekaišiotų pagalių į ratus.
Šokėjų ant ledo pora itin apgailestavo dėl praėjusios žiemos įvykių, kuomet Prezidentei Daliai Grybauskaitei atsisakius suteikti pilietybę tuometinei D. Stagniūno partnerei Katherine Copely, ši pora negalėjo dalyvauti Vankuverio žiemos olimpinėse žaidynėse. „Deja, jai teko pasitraukti iš didžiojo sporto. Taip, ji gavo traumą, bet iš esmės viskas įvyko dėl psichologinės būsenos, kadangi jų pora Lietuvai liko nereikalinga. Absurdiška situacija, tačiau tikiuosi, kad su naująja partnere jam pasiseks geriau“, ‒ vylėsi P. Vanagas.
Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Ar gali dailusis čiuožimas tapti kada nors tapti objektyvia sporto šaka?
P.: nemanau, kad tai įmanoma. Visgi jo negalima išmatuoti minutėmis ar sekundėmis, labai svarbus žmogiškas faktorius. Čia kaip su ant sienos kabančiu paveikslu – vienam žmogui jis gali labai patikti, o kitam jis gali būti visiškai negražus. Dailiajame čiuožime lygiai tas pats – labai daug meno, daug sporto, o vertinant tą derinį niekada nebus objektyvios nuomonės.
M.: gerai, jei klausimas tik patinka, ar ne. Yra skirtingų šalių interesai, politiniai žaidimai taip pat persikelia ten, o tada dalintis viską tarpusavyje gali tik didžiosios valstybės. Tokiems kaip mes dėl apdovanojimų tenka kovoti dantimis.
P.: sporte kaip ir politikoje, ar apskritai, tarptautiniame gyvenime – kuo mažesnė šalis, tuo mažiau kas girdi jos balsą.
Klausimą, ar pagalvojate, ką būtumėte veikę, jei nebūtumėte ėmęsi dailiojo čiuožimo turbūt girdite nuolatos. Ką atsakytumėte šiuo metu?
P.: tiesa sakant, aš netgi nežinai, ką daryčiau, jei nebūtų dailiojo čiuožimo. Esu dėkingas likimui, kad gyvenimas susiklostė būtent taip.
M.: dėkok mamai, kuri atvedė tave į dailųjį čiuožimą (juokiasi).