Prisipažinęs, kad labai jaudinasi, nes nėra pratęs apie save pasakoti auditorijai, Marius Burokas susitikime mieliau skaitė savo poezijos kūrinius ir vertimus. Autorės nuotr.
Ketvirtadienį Šiaulių knygyne-kavinėje „Sielai“ viešėjo poetas, vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas, vertinamas kaip vienas garsiausių ir šviesiausių jaunosios rašytojų kartos balsų. Pernai M. Burokas pelnė „Naujojo knygnešio“ premiją, skiriamą labiausiai per metus nusipelniusiam populiarinant knygas. M. Buroko dėka lietuviškai prabilo Hunterio S.Thompsono, Charleso Bukowskio, Alleno Ginsbergo, Woody Alleno, Jameso Ballardo ir daugybės kitų garsių anglakalbių rašytojų kūriniai. „Geras skaitytojas tas, kuris knygos puslapių nežymi dešros gabaliukais“, – sakė daug ir įmantriai kalbėti nelinkęs poetas.
- Poezijos kūrimas ir vertimas – kuri veikla malonesnė?
- Vertimas nėra kančia, tai – mano mėgstamiausias darbas. Kai verti, o ne pats rašai – formą palaikai, technikos nepamiršti. Stengiuosi negalvoti, kokie kiti genialūs, o koks aš blogas, nes tada vertimą sugadinčiau. Nuleisčiau rankas, kad neverta nieko daryt, nes kiti už mane geresni. Pavojingas tai kelias. Netgi neversčiau tų poetų, kurie už mane nėra geresni. Kūryba – ne malonumas? Lietuvių bėda įsivaizduoti kūrybą kaip kančią. Tarsi turi sėdėt, rautis plaukus, būti išbadėjęs, kankinamas meilės, podagros ir rašyti apimtas nevilties. Nebūtinai. Yra daugybė žmonių, kurie prisėda džiugiai prie stalo, rašo ir nesikankina nuo ryto iki vakaro. Man rašymas nėra kančia. Bet jei privalomai per dieną reikėtų parašyti po eilėraštį, tai tikrai taptų kančia. Ačiū Dievui, to man nereikia. Ir poeziją verčiu niekieno neverčiamas. Jei gaunu versti romaną – tai tampa darbu, be to, galiu pasirinkti, ką versti. Ch. Bukowskis pats pas mane „atėjo“. Atradau angliškus tekstus, man tiko, patiko. Dabar senąjį vertimą pakoreguočiau, bet Bukowskio atsikandau, gal per daug verčiau…
- Kūryba ir prievarta – du priešingi dalykai?
- Poezijos vertimas yra interpretacija, negali tiksliai pataikyti į tuos taškus, į kuriuos taikė poetas. Todėl autorių renkuosi tą, kurį jaučiu, žinau. Būna, paprašo versti, o autoriaus tu neperkandi. Yra keletas poetų, su kuriais vargau ir daugiau nebeverčiau. Nesutampa kažkas. Poezijai rašyti neturiu ritualų, ar darbo valandų. Gal ir reikėtų, bet kiek bandžiau – nepasisekė. Tai nuo žmogaus priklauso. Justinas Marcinkevičius kas rytą sėsdavo rašyti eilėraščio ir jam tai pasiteisino. O aš, būdamas vertėjas, turiu disciplinuotai dirbti. Kūrybiškumą galima išsiprovokuoti, bet ne dažnai. Tas provokacijos metodas anksčiau ar vėliau ima nebeveikti, nusidėvi tas mechanizmas, ir tai gali baigtis savidestrukcija, nebegalėjimu rašyti. Stengiuosi neprovokuoti tokių dalykų. Kada ateina, tada ateina. Tose lenktynėse, kas parašys daugiau knygų, nenoriu dalyvauti. Natūralus ciklas turi būti. Per 3-4 metus tikiuosi naują knygelę išleisti.
- Kokiu skaitiniu prasideda Mariaus Buroko diena?
- Nesiskiriu nuo didžiosios pilkumos – dieną pradedu su „Facebook“. Pasižiūriu, kas ką gero ir negero parašė. Laikraščių neskaitau. Jei spėju, perskaitau kelis puslapius mėgstamos knygos prieš išeidamas į kasdienius darbus. Važiuodamas į Šiaulius skaičiau fantastinį romaną anglų kalba. Neseniai Stokholme radau angliškų knygų knygyną – apiplėšiau save ir prisipirkau daug knygų. Skaitau savanaudiškais tikslais, nes noriu versti.
- Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?
- Buvau visaėdis – skaičiau viską, ką rasdavau. Dar nemokėdamas skaityti varčiau smetoninio leidimo senelio veterinarijos knygas. Jos buvo labai gražios, drobiniais viršeliais. Viską skaitydavau – Žiulį Verną, paveldėjau H. Kiplingo knygą „Džiunglės“. Dabar ją skaitau savo dukrai. Knygoje trūksta pusės puslapių, ji visa subyrėjusi, nušiurusi, bet man labai graži. Ji skaityta daugybę kartų, išmarginta visokiomis dėmėmis, bet vis tiek mielai atrodo. Į poeziją perėjau labai vėlai – 10-11 klasėje. Domėjausi tuo, ko nėra mokyklos vadovėliuose – G. Patacko, V. Bložės, K. Platelio kūryba. Jie iki šiol lieka mano mėgstamiausi.
- Jums pasisekė, kad augote namuose, pilnuose knygų?
- Mano mama buvo bibliotekininkė. Pas mus namie tiek daug knygų buvo – tėvai daug skaitė, turėjo didelę biblioteką, tėtis rinko „Horizontų“, „Drąsiųjų kelių“, „Siluetų“ serijas. Toje bibliotekoje buvo visko – užteko. Man pasisekė, žinoma. Mano paties biblioteka išbarstyta po kelias vietas – pas tėvus, kaime. Norėčiau viską surinkti į vieną, bet tam reikėtų atskiro kambario. Tada būčiau patenkintas. Bet yra kaip yra. Turiu tokį bjaurų įprotį apžiūrėti kitų knygų lentynas – kas ten gero ir kas ne.
- Kuo dar domitės be literatūros?
- Literatūra tiek užsivertęs – vertimais, recenzijom, skaitymais, – kad kažkuo kitu domėtis nebelieka laiko. Savarankiškai domiuosi fotografijos klasika. Fotografas iš manęs prastas, neturiu nei akies, nei rankos. Domiuosi dar daile, jos istorija – stengiuosi kompensuoti nežinojimą.
- Kodėl nemėgstate rašyti recenzijų?
- Visi juk draugai, pažįstami, kūmai, giminės, tad jei nori rašyti sąžiningai ir tiesiai, tai turi susipykti, arba išvis to nedaryti. Daryti nuolaidas tekstui – nesąžininga. Todėl aš išvis nerašau, o pyktis nenoriu, nes man tai nepatinka.
- Kokia knyga užkrečia gera nuotaika?
- Knyga, kuri man visada padeda – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Užtenka perskaityti 10 puslapių ir viskas pasidaro ne taip beviltiška.
- Ar gera poezija turi receptą?
- Reiktų Klausti Kęstučio Navako – jis sudarinėja rašytojų kulinarinę knygą. Joje bus receptai ir pasakojimai, kaip rašytojai gamina valgyti. Turėtų būti visai įdomu. O gerai poezijai… net nežinau. Neįmanoma eilėraščio išardyti į sudedamąsias dalis. Eilėraštis turi būt savotiškas smūgis. Perskaitęs stabteli, susimąstai, pagalvoji, kad man taip buvo, bet neradau žodžių tam sudėlioti. O eilėraštis eiliuotas ar proza – didelės reikšmės neturi. Rusai pasiginčytų, jie neeiliuotų eilėraščių nepripažįsta. Tai vadinama antrarūše poezija. Galima sutikti, galima ne…
- Ar kritikui Mariui Burokui patinka rašytojas Marius Burokas?
- Nepatinka, kad rašo mažai. O gal tai ir gerai – kritikai džiaugiasi, kai rašoma mažai. Tenka mažiau skaityti. Gana daug balasto mano eilėraščiuose. Iš trijų išleistų knygelių padaryčiau vieną ir tada būčiau patenkintas. Daugiau meilės eilėraščių turėtų būti. Blogas iš manęs kritikas.
- Ko trūksta šiuolaikinei lietuvių poezijai ir prozai?
- Nieko netrūksta, tik socialinės poezijos galėtų būti daugiau. Būtų įdomiau. Man labai patinka baltarusiai, jų poezija tokia aštri, socialinė. Bet ar galima kitaip rašyti gyvenant Lukašenkos valdomoj šaly? Prozoje gana liūdnas vaizdas. Jaunų ryškių autorių labai nedaug, o senoji karta vis dar rašo. Su pjesėmis geriau – atsiranda jaunų kūrėjų, pjesės statomos, dalyvaujama tarptautiniuose konkursuose.
- Koks yra idealus skaitytojas?
- Svarbu, kad knygos puslapių nežymėtų dešros gabalėliais ir nestatytų kavos puoduko. Negražu. O braukyti gal galima – tai suprantu. Nesu iš tų, kurie rašo į stalčių, man įdomu, ką žmonės galvoja. Lengviausias būdas tai sužinoti – socialiniai tinklai. Nededu kiekvieno parašyto eilėraščio, nors yra daug poetų, kurie taip daro. Tai gundantis dalykas – iškart gauni grįžtamąjį ryšį, „prilaikina“, parašo pastabų, gali džiaugtis.
- Ar yra Lietuvoje rašytojas, kurį reikėtų nominuoti Nobelio premijai?
- Kurio kūryba atitiktų tuos mįslingus reikalavimus? Turbūt S. Geda pirštųsi, bet jau po laiko. Dauguma autorių negavo Nobelio premijos ir nieko nenutiko. Čia ne Eurovizija. Nemanau, kad lietuviams rašytojams būtų nors menkiausias šansas gauti Nobelio premiją. Netgi Tomui Venslovai. Netgi pirmajame 500-tuke kandidatų nėra. Ir kalta ne tekstų kokybė, o paties autoriaus žinomumas, verčiant jį į kitas kalbas.
- Nežadate rašyti romano?
- Dabar visi poetai rašo romanus, tad nenoriu būti dar vienas poetas, parašęs romaną. Poetai dabar fotografuoja ir rašo romanus. Poezijai tada lieka mažiau laiko. Jei rašyčiau prozą, grįžčiau prie apsakymų. Užmečiau apsakymus dar universiteto laikais. Bet nenorėčiau tapti tuo, kuris tik kalba, jog parašys romaną, o sulaukęs 70-ies miršta taip jo ir neparašęs.
