Taip, tegul šiandien jis būna tiesiog Kostas. Taip jį šaukia draugai, tačiau Lietuvos hiphopo muzikos gerbėjai jį geriau žino Lilo pseudonimu. „Nekenčiu pranešimų spaudai, kuriuose lieka tik iškraipytos citatos, vienas iš dvidešimties mano pasakytų žodžių, o pabaigoje parašomas prierašas „samprotauja atlikėjas“.
Penktadienį „M.A.M.A 2015“ apdovanojimų ceremonijos metu „Lilas ir Innomine“ tris kartus lipo ant scenos: teko atsiimti du apdovanojimus – „Geriausia hiphopo grupė“ bei „tv3.lt muzikinis klipas“, o vėliau jie visus žiūrovus nustebino savo stilingu muzikiniu pasirodymu.
„Smagu... Labai smagu, - kuklinosi Kostas, prabilęs apie „M.A.M.A. 2015“ apdovanojimus. - Visgi nereikėtų pamiršti, kad tai yra šou. Muzika - ne ta sritis, kuri gali turėt laimėtojus, tai stengiamės labai to nesureikšminti“.
- Ar Lietuvos hiphopo kultūroje yra svarbus įvaizdis? Pirmasis plačiau nuskambėjęs tavo kūrinys buvo „Jaunas ir durnas“. Tai buvo kuriamo įvaizdžio dalis? – paklausiau Kosto
- Ne, tai nebuvo įvaizdžio dalis. Tuo metu aš... Dabar bandau prisiminti „gabalo“ tekstą.
- Nori pasakyti, kad esi jį pamiršęs?
- Jeigu reikėtų surepuoti – surepuočiau, tačiau dalimis nepamenu jokio teksto. Puikiai pamenu momentą, kai rašiau tą gabalą. Aš buvau jaunas ir tikrai ne pats protingiausias, tuo metu gyvenau Klaipėdoje kažkokių vėjų nuneštas. Gyvenome keturių kambarių bute, kuris mums kainavo 190 litų per mėnesį. Dabar įsivaizduok, kaip jis turėjo atrodyti (juokiasi). Ten ir parašiau beveik visas savo pirmojo albumo dainas. „Jaunas ir durnas“? Aš gyvenau labai panašų gyvenimą. Dainos tekstas buvo ganėtinai nuoširdus. Bet tuo tikrai dabar nesididžiuoju.
- Tai kiek yra svarbus įvaizdis?
- Kalbi apie dirbtinai kuriamą įvaizdį? Geriems to nereikia, blogiems nepadeda. Iš tikro, tuo užsiima visokios „vashos“, kurios keliauja per TV laidas, pasakoja nebūtas istorijas... Neįsivaizduoju, kam tai daro. Dėl pinigų? Manau galima sugalvoti ir gudresnį verslo modelį. Dėl šlovės? Padėk, Dieve, tuomet...
- Pakalbėkite tada apie ateitį. Daugelis užauga su muzika, kurios klausydavosi tėvai. Kaip manai, kokia bus paaugliųreakcija po dvidešimties metų savo tėvų fonotekoje radę „Lilo ir Innomine“ albumą?
- Jeigu būčiau galvojęs apie ateitį, tikrai būčiau neleidęs savo pirmo albumo (juokiasi). Dar reikės vaikams paaiškinti, apie ką aš ten repavau. Prieš pusmetį buvau įsijungęs savo pirmą albumą. Jame yra be galo daug keiksmažodžių ir tokių eilučių kaip „Aš turiu šampano ir kalių krūvą, ir jų p***das“. Žinau, kad ateis diena, kada reikės už tai atsiimti. Jeigu būčiau mąstęs apie ateitį, tikrai nebūčiau to išleidęs. Žinau, kad paskutinį mūsų albumą po dvidešimties metų aš dar galėsiu paaiškinti vaikams. Prieš tai buvusius? Sunkokai.
- Bet gal kas nors prisimins, kad esate pirmieji hiphopo atlikėjai, mostelėję surinkti pilną „Žalgirio“ areną?Kada gimė ši mintis?
- Pats bandžiau sau atsakyti į klausimą, kodėl mes tai darome ir nuo kada mes tai darome. Dabar vyksta tam tikras „kosmosas“, nelabai suvokiame, ką darome. Apie tai pradėjome galvoti gal prieš metus. Matėme, ką daro Sel‘as, Džordana, Marijus Mikutavičius, Andrius Mamontovas. Tai buvo faina. Tačiau nė vienas alternatyvios muzikos atstovų nebandė to daryti. Pastebėjome, kad sistema veikia, žmonės nori eiti į arenas, kuriose pamato kur kas geresnį šou. Lietuvai to reikia. Juokais pradėjome kalbėti, kad ir mums reikia padaryti tokį „rokenrolą“: įsivaizduoji, „Lilas ir Innomine“ – „Žalgirio“ arenoje? Tuo metu tai buvo pokštas. Mes išleidome trečia savo albumą, kuris buvo komerciškai ganėtinais sėkmingas. Jį pristatėme „Lofte“, kur netilpo visi norintys. Sėdėjome ir galvojome„O kas toliau?“ Nenorėjome žengti žingsnio atgal ir pasakėme „davai, pradėkime rokenrolą“. Po dviejų ar trijų savaičių pasirašėme sutartį.
- Pasitikėjimo savo jėgomis niekada netrūko?
- Ne. Mane į priekį varo sportinis interesas. Jeigu ne jis, nežinau, kur būčiau muzikine prasme. Pamenu, kai prieš keturis metus organizavome pirmą koncertą „Lofte“, buvo lygiai tas pats. Niekas iš hiphopo atlikėjų nedrįsdavo daryti ten koncertų, apart „G&G sindikato“. „Loftas“ talpina „štuką“ žmonių, nusprendėme, kad galime tiek surinkti. Mums nepavyko puikiai, per pusę metų atidirbome skolas, bet tai buvo padaryta. Kiti koncertai buvo kur kas sėkmingesni. Prieš apsispręsdami dėl „Žalgirio“ arenos daug skaičiavome, konsultavomės – tai nebuvo spontaniškas žingsnis, tačiau tai buvo visiškas „rokenrolas“.
- Jeigu jau pradėjome apie pasitikėjimą – pameni pirmą savo viešą pasirodymą?
- Taip.
- Ar jau mokėjai mikrofoną rankoje laikyti?
- Ne.
- Kas tuo metu dėjosi vidiniame pasaulyje? Suprantu, kad gausi publika – maždaug 5 ar 6 žmonės – galėjo spausti psichologiškai.
- Tikrai publika nebuvo tokia maža. Ji buvo kur kas gausesnė – maždaug 15 ar 16 žmonių. Tai buvo Naujosios Vilnios kultūros namuose. Ten kasmet vykdavo MC konkursas. Komisijoje sėdėdavo Mironas, Bendžius... Jaunos grupės pasirodydavo, laimėjusios nieko negaudavo, bet esmė koncertų būdavo ne tame. Buvau penkiolikos. Su kolega nusprendėme, kad ir mums laikas pasirodyti. Repetavome trijų kūrinių programą apleistame pastate prie Šv. Onos bažnyčios. Eidavome į šį pastatą ir repetuodavome be muzikos. Nuvažiavęį Naująją Vilnią atkalėme tuos savo tris kūrinius vaikščiodami vienas prieš kitą ir užėmėme trečią vietą iš keturių grupių. Buvo visai neblogai.
- Prieš šį pasirodymą kinkos drebėjo?
- Tada tokios stiprios emocijos nebuvo. Manau, kad tuo metu viduje dėjosi tas pats, kas vyksta ir dabar prieš kiekvieną koncertą. Iki šiol stipriai bijau. Gal pirmą kartą bijojau dar stipriau, nes dabar bent jau žinau, kas turėtų vykti scenoje, ką turiu joje veikti.
- Tačiau prieš pasirodymą užkulisiuose neatrodai labai išsigandęs.
- Nežinau, ar tą būseną yra teisinga vadinti baime. Tiesiog jaučiu didelį nerimą: delnai prakaituoja, vidus neramus. Porą metų jau turiu įprotį apšilti tarsi prieš kovą, boksuoju į sieną. Bandau savo nerimą pastumti į antrą planą. Tačiau jis nedingsta. Nežinau, kiek man metų dar reikės. Dešimt? Nemanau, kad kas nors gali pasikeisti.
- Dažnai pasitaiko dienos, kai pagalvoji, kad daugiau nenori to daryti?
- Ne, kol kas dažnai nepasitaiko. Šiuo metu dažniau pasitaiko mintys, ar suprasiu tą momentą, kada jau ritamės žemyn... Mano manymu, kūrėjai turi „garantinį“ laikotarpį, jam pasibaigus dingsta kūryboje ugnelė, o be jos lieka tik vardas. Esu ne vieno draugo prašęs, kad kai tik paleisiu šūdą, paskambintų ir pasakytų, nelauktų kol visai nusivalkiosiu.
- Ar komentatoriai gali įtakoti kūrybą?
- Tiesą sakant, stengiuosi komentarų neskaityti. Interneto portaluose gali paskelbti bet kokią naujieną ir vis vien būsi „lochas“ ar pederastas. Youtube.com daugelis komentarų yra geri, bet nemanau, kad jie yra teisingi ar kažką pasakantys: gali būti padaręs visišką šūdą, o tau sakys, kad viskas yra labai gerai. Man net vaikystėje sakydavo „Chebra, jūs varote, kaip „sindikatas“. Juk tai buvo melas, todėl net neverta į tai gilintis. Tai, kas rašoma komentaruose, nėra tiesa.
- Ar „Lilas ir Innomine“ turi dabar, ką įrodinėti kitiems?
- Galėčiau pasakyti, kad viską įrodinėjame sau, bet nuoširdžiai nežinau, kiek tame būtų teisybės. Tačiau jeigu man kas nors pasakys, kad yra neįmanomų dalykų, aš užsispirsiu tai padaryti.
- Dažnai girdėdavai, kad negalite padaryti tam tikrų dalykų?
- Tiesiogiai ne, bet daug tokių situacijų susiklosto, kad atrodo pats gyvenimas tau bando įbrukt mąstymą, kad tai neįmanoma, tai per sunku, tai ne tau... Velniop tai. Viskas įmanoma. Jeigu tai padaryti sunku, dar geriau, reiškia ir atlygis už tai geresnis.
- Ar pameni, kaip atsirado „kabliukas“ rašymui?
- Vaikystėje turėjau keistą įprotį. Rašydavau tai, ką girdžiu per radiją. Įrašinėdavau viską į kasetes. Kažkodėl vėliau jas atsukinėdavau ir persirašydavau tekstus. Neįsivaizduoju, kodėl tai dariau. Daug dainų esu surašęs, jų tarpe buvo netgi „Pusbrolių Aliukų ir sesutės“ dainos. Aš jų visą albumą persirašiau... Tuo metu dar nebuvo „G&G sindikato“ hitų, bet kai tik jie atsirado radijo eteryje, perrašinėjau jų tekstus. Jau buvo įdomiau. Pamenu gabalą T.B.T.R. Man jis labai patiko, klausydavau ir repuodavau kartu. Tada pradėjau rašyti savo nesąmones. Dalis teksto būdavo T.B.T.R. kopija, bet repuodavau klasiokams, pridėjęs kelis savo žodžius ir sakydavau, kad tai mano tekstas. Taip viskas ir prasidėjo.
- Kiek dabar užtrunki su teksto rašymu?
- Tekstams skiriu labai daug laiko. Renku mintis, gyvenu gyvenimą, užsirašau. Kai turiu idėją, peržvelgiu užrašus. Kartais daina gimsta per pusmetį, kartais prireikia metų. Aš nesu gabus. Sunkiai „gimdau“ dainas, man reikia labai daug laiko. Dvi eilutes teksto – keturias sekundes – kartais „dročinu“ savaitę... Galima tik įsivaizduoti, kad visas gabalas gimdosi tikrai lėtai.
- Ar džiaugiesi savo kūriniais?
- Ne. Visada randu daug priekabių... Kartais atrodo, kad va, sekančiame kūrinyje ištaisysiu tokias ir tokias klaidas ir pagaliau viskas bus gerai. Nebūna. Randu naujų klaidų.
- Labai skeptiškai save vertini...
- Ne, bet talentingu savęs irgi nelaikau. Visgi tai nereiškia, kad savimi nepasitikiu, esu įsitikinęs, kad juodu darbu galima pasiekti viską.
- Kaip manai, ar iš hiphopo yra išaugama?
- Nežinau kaip vyksta dabar, bet mano paauglystėje mes rinkdavomės bromuose, kiemuose, gerdavom pigų alų, repuodavom vienas kitam ir tuo metu mums tai buvo hiphopas. Būtent iš to tikrai yra išaugama. Juk ateina laikas, kai reikia darbą susirasti, pinigus uždirbti ir gyventi. Ar išaugama iš hiphopo muzikos? Norėčiau tikėti, kad ne. Tikiu, kad ši muzika gali vystytis. Juk galima repuoti ne tik apie bromus, ar tik draugeliams suprantamus bajerius. Hiphopas gali būti aktualus ir suaugusiam žmogui – ir verslininkui, ir auginančiam vaikus. Nepamirškime, kad pats reperis išgyvena lygiai tuos pačius etapus, kaip ir kiti. Reperis irgi žmogus: kol mokaisi mokykloje, mąstai vienaip, „univere“ tau rūpi kiti dalykai, pradėjus dirbti – mintys dar kitokios. Bet neretai hiphopas nutrūksta studijų metais.
- „Bambaliai“, „kasiakai“ – tai nuo hiphopo neatsiejami dalykai?
- Būtent šis įvaizdis man ir nepatinka. Pasakyk bet kuriam žmogui „aš repuoju“. Kaip jis tai įsivaizduos? Jis prieš save matys „pacuką“, kuris neturi darbo, galbūt nebaigė mokyklos, geria „bambalį“, rūko „kasiaką“ ir apipaišo jo parduotuvės vitrinas. Jo įsivaizdavimu tai yra reperis. Man tai nepatinka. Aš nerūkau kasiakų, negadinu svetimo inventoriaus, nevalkatauju ir faktas, kad mane tokios kalbos erzina. Tai nėra teisingas įvaizdis.
- Etiketės – ar jau prie to pripratote?
- Žiūrint, kokios jos. Pastaruoju metu mums dažniausiai klijuojama etiketė yra „popsas“, atrodo skūrą jau turiu, bet dėl šios vis tiek skauda. Alternatyvos idėjos iš esmės mano kraujyje, jos per giliai, kad galėčiau praleist tai pro akis. Jeigu trumpai, etiketės su kuriomis nesutinku iš esmės - erzina.
- Reperis – etiketė?
- Mano manymu, hiphopas tėra įrankis, kuris tau padeda kurti. Tavo kūrinys gali turėti prasmę arba ne. Neretai yra itin sureikšminama: „Visi daro šūdą, o mes darome hiphopą“. Taip nėra. Tarp tų pačių reperių bent 80 procentų yra tikri šūdmaliai, kurie daro visiškas nesąmones, dėl kurių neretai būna gėda. Tačiau jie ginasi ir slepiasi už hiphopo. Pasikartosiu, hiphopas yra įrankis. Arba kažką su juo nuveiki, arba ne.
- Ar atskleisi pagaliau paslaptį, kaip sugebate surinkti tiek peržiūrų youtube.com?
- Neįsivaizduoju. Galiu tik samprotauti, kad galbūt mes esame ta karta kurios klausytojai aktyviausiai ieško tuose portaluose. Visgi ten yra daug visko šūdino, kas turi begales peržiūrų ir tuo pačiu daug gėrio kas jų neturi. Šiais laikais, žinoma, tai yra vienas vertinimo kriterijų, bet jis toli gražu negali būt esminis.
