Žurnalistė Ligita Žakevičienė savo karjerą pradėjo tais laikais, kai televiziją dar buvo galima vadinti nepriklausoma. Ji kūrė tokias laidas kaip „X klanas“, „Būk artistas!“, „Kas šeimos galva?“. Ligita žino, kas yra kūrybinė laisvė ir visada jos siekia.
Koks buvo Tavo kelias į žurnalistiką?
Visada daug skaičiau, patiko rašyti, organizuodavau renginius. Turėjau daug draugų ir pažįstamų, kurie mėgdavo man išsipasakoti. Manau, kad žurnalistika yra artimiausia profesija mano būdui.
Pirmą kartą į VU žurnalistikos specialybę stojau 1988 metais, tada nepasisekė. Studijuoti pradėjau 1989 metais. Tai buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos kursas. Labai stipri buvo mūsų kompanija, labai smagūs visi. Studijavau kartu su Agne ir Artūru Zuokais, Liudu Dapkumi, Ieva Kašauskaite.
Labai anksti pradėjau dirbti televizijoje. Taip sutapo, jog tuo metu Šiauliuose atsirado pirmoji nepriklausoma Lietuvos televizija. Iš pradžių ji vadinosi Šiaulių televizija, paskui Tango TV. Tuomet ten dirbo Aurelijus Silkinis, Remigijus Ruokis.
Mes pradėjome ne nuo reportažų, praktikos, kaip yra dabar. Iš karto kūrėme laidas. Darėme normalią televiziją su labai kūrybinga, stipria ir progresyvia komanda. Daug kas iš jos vėliau perėjo į „LitPoliinter“ televiziją, o dabar dirba LNK, laiko ten visą montažo ir garso frontą.
Aš iš karto turėjau progą kūrybiškai skleistis, niekas manęs neslopino ir nedusino. Stengėmės dirbti kūrybiškai, neprimityviai, orientavomės į pasaulinius standartus.
Kaip kilo idėja kurti laidą „X klanas“? (Laidą „X klanas“ Ligita kūrė kartu su Remigijum Ruokiu 1995-1996 metais, LNK).
Idėja buvo mano, o pavadinimą sugalvojo Remigijus Ruokis. Anksčiau mes kartu darėme tokią crazy laidą „Provincija“. Žiūrėdavau užsienio programas. Tuo metu Rusijoje buvo populiari laida „Plunksnos rykliai“, radosi tokia agresyvi, vos ne paparacinė žurnalistika.
Pagalvojau, kad noriu daryti žvaigždžių portretus, bet tokius drąsius, kontraversiškus, ne saldžius kur nors kavinėj prie stalo. Buvo tuo metu tokia Dalios Kutraitės laida, kur visi sėdi pasitempę, tvarkingi, pasidarę šukuosenas. Man tai buvo visai neįdomu, norėjosi padaryti kažką, kad būtų VAU. Kad visi sakytų: Nu Jūs varot. Man visuomet norėjosi iššokti virš vidutinio lygio.
Ir mums pavyko tai padaryti. Ta niša tuo metu buvo visai neišnaudota. Buvom visiškai atidavę save darbui. Neturėjom net automobilio, tranzu važiuodavom į interviu, prisifilmuodavom bele kiek, montuodavom kelias paras ir dar nei cento už tai negaudavom.
Buvom visiškai entuziastai, kurie dirba dėl paties kūrybinio malonumo. Tai buvo aukščiausia savirealizacijos forma. Ir tikrai labai daug kas tą laidą įsidėmėjo.
Kaip manai, ar šiais laikais būtų įmanoma padaryti kažką panašaus?
Laidos formatas yra pakankamai paprastas. Sakyčiau, jog tai, ką mes dabar darom „Super.LT“, yra kažkas panašaus. Čia irgi pokštaujam, viską verčiam aukštyn kojom, šiek tiek chuliganaujam. Bet esmė vis dėlto yra prodiusavimas. Dabar neužtenka pasakyti, jog aš padarysiu gerą laidą. Jau yra susiformavusi pakankamai griežta televizijos struktūra, nusistovėjusi rinka. Tada žmogus galėjo ateiti iš gatvės ir kurti.
Ką šiais laikais galėtum įvardinti kaip X klaną?
Tuo metu savo laidai rinkdavausi tuos žmones, kurie man buvo įdomūs. Žinojau, jog jeigu žmogus man patinka, tai nufilmavus, sumontavus tą laidą, ji spinduliuos tiek meilės ir susižavėjimo tuo žmogumi, kad ją neabejotinai žiūrės. Aš to sau aiškiai neįvardinau, bet intuityviai rinkdavausi tik tokius pašnekovus. Dabar, be abejo, tokios prabangos neturėčiau, laidai reikėtų imti reitinginius žmones.
Tavo laidos: „X klanas“, „Kas šeimos galva?“, „Super.LT“: atrodo lyg jose atsispindėtų skirtingi Tavo gyvenimo etapai.
Kai pradėjau vesti laidą „Kas šeimos galva?“, mano dukrytei buvo tik devyneri mėnesiai. Buvau tame palaimingame dviejų mažamečių vaikų mamos vaidmenyje, kuris kartu yra ir pakankamai sudėtingas. Todėl man ta tema buvo labai artima.
Kita vertus, net per daug artima, nes išėjusi iš namų pakliūdavau į tą pačią buitį, rutiną, tas pačias problemas. Bet apie tai kalbėjau nuoširdžiai, su tėvais bendravau šiltai. Kai jau išaugi iš to, vėl labiau įsijauti ne į motinos, bet į moters vaidmenį, tai tampa nebeaktualu. O tuo metu viskas labai sutapo.
O tu pati nusprendei antrą sezoną nebekurti tos laidos?
Ne, pati LTV atsisakė. Keista, tačiau šeimos vertybes puoselėjančią, šeimos problemas nagrinėjančią laidą televizija tiesiog nusprendė išbraukti iš savo tinklelio. Juokinga. Dėl to nejaučiu jokių simpatijų ir sentimentų Lietuvos televizijai. Nes jų siekiamybė ta pati – reitingai. (2002 m., kai Ligita laukėsi pirmojo vaikelio, LTV atleido ją iš laidos „Būk artistas!“ vedėjos pareigų).
Tai dabar darom tai, kas yra reitingai, kas žmonėms patinka, iš ko smagu pakikent.
Kažkada minėjai, jog šeimos problemos dabar nemadingos. Ar pastebi, kad keistųsi ta tendencija?
Ne, ta tendencija tik aštrėja, situacija blogėja. Visiškas vertybių žlugimas Lietuvoje. Laidos „Nuo..iki“ metu Asta ir Giedrius Masalskiai kalbėjo, jog galbūt mūsų karta yra paskutinė, kuriai dar buvo aiškios senos vertybės, tas šeimos modelis (Balsas.lt galite pažiūrėti šią laidą). Anksčiau būdavo: jei vedei, tai ir gyvenk, nori skirtis nueini pas kompartijos sekretorių, tas sako gyvenk toliau, ir gyvena. Tokių šeimų yra tūkstančiai, bet jos išliko. O dabar visi laisvi, malonumų, pagundų pilna.
Šeima? Kažkokios pareigos, kažkoks vargas, kėlimasis prie vaikų. Kam viso to, jei galima gyventi paprastai ir patogiai.
Ką galėtum patarti šiuolaikiniam jaunimui, kaip jam pereiti tą pavojingą gyvenimo etapą?
Aš nieko negaliu patarti, nes gyvenimas taip greitai keičiasi ir viskas dabar taip trapu. Tik galiu pasakyti, jog mes patys savo viduje pirmiausia tas vertybes turim turėt, puoselėt jas, kažkaip išlaikyt iš paskutiniųjų. Ir vaikams diegt ir patiems jas kurt, nors galbūt niekas mums patiems jų ir neįdiegė. Kiekvienas pats prieš save esam už tai atsakingas. Niekas iš šalies neįkals, neįrodys to. Reikia pačiam daug dirbti su savimi ir neleisti sau kažkaip išsitaškyti, išsibarstyti. Jei tavo vidus bus stiprus, tie išoriniai pokyčiai taip stipriai tavęs nepaveiks. Nežinau, aš pirmiausia manau, jog žmogus pats į save turi labai stipriai remtis.
Dabar dirbi laidoje „Super.LT“. Ar nesunku perimti tas žaidimo taisykles?
Kadangi aš neturiu iliuzijų daryti kažką panašaus į „X klaną“, tai, ką darau dabar, man visiškai patinka. Kažkada kūriau BTV laidą „Atvirai“. Esu patyrusi tą veidmainišką jausmą, kai prisiverti padaryti interviu, kuris tau yra visiškai neįdomus, kai supranti, jog darydamas gražią ir taurią portretinę laidą esi visiškas veidmainis, kai šneki tai, kuo tu netiki.
Todėl man geriau daryti „Super.LT“ ir leisti skleistis savo humoristinei, ironiškai pusei, kuri manyje yra pakankamai stipri. Tas humoro jausmas ir kritiškas žvilgsnis nebūtinai turi būti pagiežingas, jis gali būti ir smagus, kai ir žmogaus, apie kurį yra reportažas, per daug neužgauni, ir žiūrovui įdomu.
Aš nenoriu salduliauti ir veidmainiauti. Manau, jog kurdama „Super.LT“ neveidmainiauju. Galbūt ne visada yra palankus aplinkinių požiūris, daugelis iš manęs to nesitikėjo, ypač po laidos „Kas šeimos galva?“.
Bet kurdami, montuodami tą laidą patiriame tikrą kūrybos džiaugsmą, dirbu su labai smagia komanda. Buvo dalykų, kuriuos nebuvo labai malonu daryti. Kita vertus, aš suvokiu, jog esu kažkokiam žurnalistikos žanre, kuris Lietuvoje yra dar labai jaunas ir atrodo kažkoks šlykštus ir baisus, o pasaulyje jis puikiausia klesti. Žurnalistika tiesiog gali būti gera arba bloga.
Galiu sau atsakyti, jog gerai jaučiuosi darydama tą laidą.
Kai žiūri iš šalies į žvaigždžių pasaulį, jis atrodo kažkoks nesuprantamas. Kiek jis yra žiniasklaidos sukurtas, o kiek realus?
Viskas daroma, kad būtų naudinga abiem pusėm. Žvaigždėms reikia, kad apie jas pūstų tuos burbulus, o žurnalistai žino, kad žmonės tuos burbulus perka. Aš pati visada perskaitau visas paskalas apie Britney Spears ir Paris Hilton, lietuviškas žvaigždutes. Aišku, skaitydamas jauti, kur čia pritempta, kur kuriamos tokios vienadienės žvaigždės. Bet yra ir įdomių, kontraversiškų įžymybių, kurios iš tiesų turi ką pasakyti ir tas žaidimo taisykles yra gerai įvaldę.
Ar pati norėtum atsidurti ne anapus, bet šiapus kameros?
Negaliu pasakyti, kol nesu tame kailyje. Jeigu dabar kas nors pasiūlytų vest laidą, tapt dainininke ar partijos vadove, turėčiau atsakyti sau į tą klausimą: ar aš norėčiau, kad man kas antrą dieną skambintų, kviestų į laidas, ant žurnalų viršelių, kiekvieną kartą išėjus pasivaikščioti į Gedimino prospektą galvoti, ar aš gražiai atrodau?
Tačiau kol man ta dilema neiškilo, aš negaliu atsakyti nuoširdžiai. Žinomumas iš tiesų turi labai daug ir pliusų, ir minusų. Narcisizmo, manau, kiekvienas į televiziją einantis žmogus turi pakankamai daug, bet reikia ir valios, entuziazmo, kad tai nepradėtų labiau varginti nei džiuginti.
Pažiūrėkit, kaip tos mūsų žvaigždės greitai susensta. Nes tas gyvenimas yra pakankamai fiziškai sunkiai pakeliamas. Ir filmavimai, ir grimavimaisi, ir vakarėliai, ir tie interviu, ir stresas, patiriamas kiekvieną kartą verčiant žurnalą ir žiūrint į savo nuotrauką ar skaitant komentarus internete. Tai ne tik duoda, bet ir gerokai sekina žmogų.
Dabar man gerai: kažką padirbu, pavedu laidą, paskui vėl dugne pasėdžiu, kol viskas aprimsta, pavaikštau susivėlusi ir niekam neįdomi. Bet jeigu visą tą laiką man reikėtų išbūti ant bangos, tai tikriausiai dabar atrodyčiau kaip penkiasdešimtmetė ir labai daug kas būtų nukentėję mano gyvenime. Ir šeimos nebūčiau sukūrusi, neturėčiau vaikų.
Paskutinis klausimas, Ligita, ar įsivaizduoji, kokią laidą galėtum vesti, kai Tau būtų, tarkim, 75 metai?
Kadangi aš nežinau, kokią laidą vesiu, kai man bus 39, tai kas bus sulaukus 75, tikrai negaliu pasakyti. Visų pirma nenorėsiu sena, susiraukšlėjusi ir negraži rodytis televizijoje. Tokių metų būdama turbūt norėsiu gulėti kokiam nors smaragdiniame paplūdimyje, gerti greipfrutų sultis ir mėgautis gyvenimu, o ne dirbti.
Ačiū už pokalbį.
