Nuo minčių apie sunkią ligą geriausiai vaduoja darbas, įsitikinusi su klastingu krūties vėžiu kovojanti garsi liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė.
Įrašė naują plokštelę
Populiarioji dainininkė nuo praeitos vasaros gydosi Vilniaus universiteto Onkologijos institute (VUOI), bet savo koncertinės veiklos nenutraukė. Negana to, moteris pasisiūlė aktyviai prisidėti prie informacijos apie vėžį skleidimo ir jau dalyvavo VUOI surengtoje „Onkologų dienoje“ Ukmergėje.
„Jeigu leis sveikata ir turėsiu nors truputį laisvo laiko, važinėsiu su onkologais po Lietuvą, - žadėjo V.Povilionienė. - Reikia Lietuvos žmonėms pasakyti, kad būtinai eitų pasitikrinti, kad vaikai apie tai primintų tėvams, vyrai - žmonoms, o žmonos - vyrams. Tik anksti diagnozavus vėžį, galime tikėtis, kad būsime išgydyti.“
Nors dėl ligos V.Povilionienei teko atsisakyti renginių vadybininkės darbo Vilniaus mokytojų namuose, ji sako negalinti palikti nebaigtų projektų. Vienas iš jų - Motinos dienos šventė. Kaip ir pernai, ateinantį sekmadienį Mokytojų namų kiemelyje šurmuliuos mamyčių turgus, kur sunešusios vaikų išaugtus drabužėlius jos galės mainytis, likusius organizatoriai perduos vaikų namuose augantiems mažyliams.
Šv. Kotrynos bažnyčioje V.Povilionienė rengia su Petru Vyšniausku įrašytos naujos kompaktinės plokštelės „Mažiems ir dideliems“ pristatymą. Kelis šimtus plokštelių dainininkė dovanos vėžiu sergantiems vaikams. Motinos dieną čia koncertuos ir vaikų meninio ugdymo mokyklėlių kolektyvai - „Linksmosios strazdanėlės“ bei „Debesėlis“.
Išties pagalbos ranką
Iš skaudžios patirties dainininkei gimė idėja surengti galvos apdangalų parodą, skirtą nuo vėžio besigydančioms moterims, kurioms dėl chemoterapijos poveikio nuslinko plaukai. Lietuvos dailės akademijos studentai tekstilininkai, vadovaujami docentės Danguolės Brogienės, siuva, mezga, velia kepures, skrybėlaites, skareles. Savo sukurtą kolekciją patys studentai sekmadienį ir demonstruos.
„Pati neseniai išgyvenau tokį laikotarpį, žinau, kaip nesmagu, kai aplinkiniai klausinėja, kodėl pasikeitė šukuosena, kam tas perukas ir panašiai, - kalbėjo V. Povilionienė. - Bet po chemoterapijos plaukai ataugo, aš ir vėl tokia pati, nepasikeitusi“.
Dainininkė į Motinos dienos šventę pakvietė ir gydytojus onkologus - jie teiks moterims konsultacijas, dalins informacinę medžiagą apie krūties vėžį, ankstyvą šios klastingos ligos diagnostiką ir gydymą.
„Kai liga paliečia, tarsi per didinamąjį stiklą pamatai, ko trūksta, - sakė V.Povilionienė. - Labiausiai mūsų žmonės stokoja žinių ir atidumo sau. Yra viena bėda, apie kurią vienu balsu kalba ir onkologai: žmogus pasitikrino prieš pusę metų ir įsitikinęs, kad yra sveikas, bet liga nesnaudžia - per pusę metų ji gali labai daug sugriauti žmoguje“.
Stiprybės teikia darbas
V.Povilionienė nelinkusi daug pasakoti apie gydymosi sunkumus ir nepatogumus. Ji sako tiesiog neturinti laiko apie tai galvoti ir gilintis į savo pojūčius susijusius su liga. Niekada humoro nestokojanti moteris prisiminė jau anekdotu tapusią situaciją, kai po krūties operacijos pusseserė jos klausė apie ligos stadiją. Ji atsakiusi“ „Tai kad nežinau, juk tą stadiją chirurgas išoperavo drauge su krūtimi!“
„Nėra kada pasinerti į psichologinius apmąstymus, vadinamąjį „ėjimą į save“, - kalbėjo populiari dainininkė. - Aš einu į priekį, nes noriu dar daug nuveikti. Didelių planų nekuriu, tiesiog dirbu, nes su planais taip jau būna, kad šiandien jų yra, o rytoj gali nebebūti...“
Vis dėlto ji pripažįsta, kad liga šiek tiek sulėtino pašėlusį jos gyvenimo tempą. „Nebe taip spėriai sukuosi kaip anksčiau, dažniau save palepinu - paguliu, nebėgu visur paknopstom, - kalbėjo pašnekovė neslėpdama, kad kartais aplanko ir „tas mėlynas liūdesys“. - Bet pažvelgiu į savo šeimą, vaikus, jų darbus, giedrą anūkėlės šypseną ir išsisklaido viskas. Taip kaip apsiniaukusią dieną - tuo momentu gal ir niūru, bet žinai, kad kažkada prašvis saulė. Žodžiu, amžinasis tikėjimas ir yra ta varomoji jėga, jei netikėtum - viskas...“
Dainininkė pasakoja rytais dažnai einanti per visą senamiestį grožėdamasi savuoju Vilniumi, rasos lašais ant besiskleidžiančių pumpurų, saulės žaismu pastatų languose ir paprasčiausiomis grindinio plytomis - tuo, ko kasdieninių rūpesčių išvarginti žmonės tiesiog nepastebi.
„Pasaulyje labai daug gražių dalykų, tik juos reikia pastebėti ir semti į save tą grožį, - sakė V. Povilionienė. - Manęs kartais klausia, ką jaučiu dainuodama. Negaliu to žodžiais apibūdinti - tiesiog daina graži. Ne veltui liaudyje sakoma, kad daina pati dangum kopia ir žmones paskui save veda. Manau, tai yra didelė išmintis ir tiesa“.
