„Esu profesionalus modelis, daug keliauju“, – šiandien jau drąsiai save pristato Marius, nors apie tokį darbą niekada negalvojo, mados pasaulis jam buvo svetimas. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės, kad tik kito panevėžiečio – žinomo mados fotografo bei gero bičiulio Lino Masioko – paskatintas į šią veiklą ėmė žiūrėti rimtai.
„Mada niekada nesidomėjau – man buvo įdomi fotografija, kol po pirmos fotosesijos bičiulis paklausė: „Kodėl tu ne modelis?“ – prisimena M. Survila.
Tai atsitiko jam besimokant mokykloje – pirmasis pasiūlymas iš daugybės, kurių Marius sulauks. Ir jau po kelių draugo surengtų fotosesijų moksleivis atsidūrė Paryžiuje.
„Pirmoji mano kelionė buvo į Paryžiaus mados savaitę su garsiausiais pasaulio modeliais: aš, žalias panevėžietis, buvau tarp geriausiųjų“, – ir dabar dar negali patikėti M. Survila. Kaip ir pamiršti tada patirtų pirmųjų nesėkmių: „Dingo mano bagažas, patyriau daug streso – savaitę Paryžiuje teko gyventi be asmeninių daiktų! Paskui važiavau į Milano mados savaitę... Nebuvo jokių mokymų, nemokėjau vaikščioti podiumu, neįsivaizdavau net koks yra modelio darbas.“ Marius visiems pradedantiems taip pat pataria atidžiai skaityti sutartis. „Visiems rekomenduoju labai gerai pagalvoti, pasitarti su advokatu prieš pasirašant be kokią sutartį“, – sako jis. Mokslus teko atidėti, darbo – ne „Šitas galėtų būti modelis... Ir šitas... Jie net nežino to“, – šiandien vaikščiodamas Panevėžio gatvėmis M. Survila gali tiksliai pasakyti, kiek pro šalį praeinančių vaikinų galėtų dirbti tokį pat darbą, kaip ir jis.
Nors pirmasis kontraktas nenusisekė, Marius rankų nenuleido. Vaikinas suprato įgijęs neįkainojamos patirties, todėl dabar, kai jo kopimas į viršų prasideda iš naujo, jaučiasi tvirtas. Ir net galintis patarti kitiems pradedantiesiems modelio darbą. Kartais pagalvojantis ir apie nuosavą modelių agentūrą.
„Iki to laiko, kol mes su Linu pradėjome šią veiklą, vyrų modelių Lietuvoje beveik nebuvo“, – Marius neneigia, kad mados fotografo L. Masioko pakišta ir pradėta įgyvendinti idėja per labai trumpą laiką apvertė visus jo planus. Vaikinas puikiai suprato, kad modelio karjera nesitęs amžinai, todėl vos tik baigęs mokyklą nėrė į šį įdomų ir gerai atlyginamą darbą.
Vis dėlto mokykloje apie biomedicinos ir biologijos studijas galvojęs M. Survila sako svajonės sukurti vaistus nuo vėžio neatsisakantis. „Tai mano svajonės ir jos niekur nedingo, – šypsosi. – Lygiai taip pat, kaip ir noras sukurti savo kvepalų liniją. Ar dirbtinius deimantus.“
„Stengiuosi paimti iš gyvenimo viską, kas įmanoma, viską išbandyti“, – Marius tiki, kad ir sutartis su modelių agentūra Niujorke jam gali duoti net daugiau nei tikėjosi.
Amerikoje ir Europoje planų turintis panevėžietis sako: viena vertus, gimtojo miesto palikti nenorėtų, kita vertus, sulaikyti jį čia galėtų tik įdomi ir plati veikla.
„Turiu ir čia rimtų planų, – dėsto Marius. – Įsivaizduoju save Panevėžyje, jei įkurčiau savo modelių agentūrą...“
Tiesa, kol kas visi jo verslo planai nukelti bent trejiems metams į priekį. Juolab kad vyrų modelių, skirtingai nei moterų, darbe nėra tokio ryškaus amžiaus cenzo.
„Labai dažnai didžiausius pinigus vyrai pradeda uždirbti apie trisdešimtuosius savo gyvenimo metus“, – anot M. Survilos, didžiausius honorarus vyrai modeliai gauna už vaidmenis kino filmuose, televizijoje, įvairiausiose reklamose. Pats jis, mados pasaulyje besisukantis dar tik apie porą metų, tvirtai žino, jog iki trisdešimties modelio karjerą baigs.
„Turiu begales planų – ir jie nuolat keičiasi!“ – juokiasi.
Dėl dabartinio savo darbo Marius gali pažinti šalis, miestus ir vis naujus žmones – todėl ir dirba jį su didžiuliu malonumu. Tačiau prisipažįsta, jog išmoko per daug savęs neatiduoti. Juk kuo ilgiau užsibūna vienoje vietoje, tuo sunkiau viską palikti – ypač draugus, todėl ir širdies stengiasi įdėti kuo mažiau. „Aišku, visai kas kita – Paryžius, kurį pažįstu kaip savo penkis pirštus, ar Milanas“, – sako šiose mados sostinėse it namuose besijaučiantis panevėžietis. Būti žvaigžde nenorėjo „Tik baigęs mokyklą, išvažiavau į Šanchajų, ten dirbau keturis mėnesius. Tapau tikra žvaigžde!“ – kelerių metų senumo įvykius prisimena Marius. Sako, turint gerus vadybininkus toje šalyje padaryti karjerą galima labai greitai: „Nesunku ten tapti žinomam, atpažįstamam, geidžiamam – jei tik turi, kas tuo pasirūpina.“
„Šiandien Kinijoje mados versle dirba labai daug lietuvių – vos nuvykęs ten gavau kambario kaimynę lietuvę“, – Marius per tuos kelis mėnesius Azijoje tikina sutikęs begalę tautiečių.
„Kinijoje kita kultūra ir darbas ten kitoks, – turi su kuo palyginti panevėžietis. – Kiekvieną dieną įvairios reklamos, katalogai...“ Vienintelis trūkumas, sako vaikinas, jei užsibūni ilgai vienoje vietoje, pasidaro sunku gyventi, nes tampi lengvai atpažįstamas.
„Teko kažkada vaidinti vieną kino žvaigždę, – darbo Šanchajuje akimirkas vis dar besijuokdamas prisimena panevėžietis, ganėtinai panašus į jaunosios kartos britų kino žvaigždę Robertą Patinsoną. – Vienai Tokijo firmai reikėjo, kad kas nors pavaidintų amerikietišką žvaigždę. Mano darbas nebuvo sudėtingas – tereikėjo akinius užsidėjus kartu su apsaugininkais pavaikščioti po parduotuvę, kol kone dešimt tūkstančių kinų į mane žiūrėjo!“
„Pradėjau dirbti šį darbą, kad padaryčiau karjerą, todėl Kinijos rinka ilgainiui ėmė nebedominti, nors uždirbdavau per dieną tiek, kiek aukštąjį mokslą baigęs kinas uždirba per mėnesį, – surimtėjo Marius. – Supratau, kad Kinijos mados rinka labai lokali: kad ir kokia žvaigždė ten būtum, tu ten ir liksi. Mano tikslas nuo pat pradžių buvo Niujorkas.“
Ir pagaliau kelias į visų pasaulio modelių geidžiamiausią miestą vaikinui iš Panevėžio atsivėrė. Tai įvyko vos prieš kelias savaites, kai Italijoje, Milano mados savaitėje, pristatęs amerikiečių šiuolaikinės aukštosios mados dizainerio Džono Varvatos kolekciją, Marius sulaukė paties kūrėjo kvietimo padirbėti Niujorke.
„Pats dizaineris pasakė, kad aš jam reikalingas Niujorke, ir davė IMG agentūros Niujorke direktoriaus numerį, – vieno sėkmingiausių savo gyvenime atsitiktinumo smulkmenomis dalijasi M. Survila. – Kontraktas bus pasirašytas trejiems metams, netrukus išvykstu. Man tai didžiulė galimybė – dirbti su garsiausiais pasaulio modeliais.“ Spindesys ir tuštuma M. Survila sako, kad per porą metų supratęs, jog, be teigiamos modelio darbo pusės, yra ir kita – neigiama, apie kurią visi žino, tačiau niekas nekalba. Anokia paslaptis, jog didžioji dalis vaikinų ir merginų į šią prabangią grožio industriją patenka labai jauni, jiems tenka išgyventi įvairiausiose situacijose. Pavydas, intrigos, narkotikai, alkoholis – tai tik ledkalnio viršūnė. Atsitinka netgi taip, jog merginos konkurentes šalina nuodais. Visos siaubo istorijos apie tai, kaip manekenės kenkia viena kitai įvairiausiais būdais, anot Mariaus, tikrai ne iš piršto laužtos.
„Savo vaiko aš nė už ką neleisčiau dirbti modeliu, kol jis nesulauks pilnametystės, – griežtai sako Marius, pats kasdien matantis tamsiąją grožio verslo pusę. – Narkotikai, alkoholis, seksas... Taip lengva nusiristi – ir kiek tokių jau esu matęs! Ko tik ten negali atsitikti... Bet, aišku, yra ir labai dideli pinigai.“
Konkurencija tarp modelių – tiek vyrų, tiek moterų – yra milžiniška, tik vaikinai jos taip aštriai nejaučia.
„Didžioji dalis garsiausių pasaulio modelių karjerą yra padarę per lovą, – tiesiai šviesiai rėžia M. Survila, pats ne sykį atsisakęs tokios progos. – Galėjau seniai turėti geriausius kontraktus ir uždirbti daugiau, jei tik būčiau padaręs tai, ko buvau prašomas.“
Jeigu užtenka valios nepasiduoti neigiamiems dalykams, tada, sako vaikinas, iš modelio darbo lieka vieni privalumai: kelionės, nauji žmonės, patirtis.
Tiesa, kaip ir merginos, vyrai taip pat privalo rūpintis savo kūnu – už kūno proporcijų nesilaikymą kontraktuose numatytos nemenkos baudos. „Mano kontrakte yra punktas: jeigu mano apimtys neatitinka tikrovės, baudos nuo tūkstančio iki penkių tūkstančių litų“, – sako Marius ir priduria: „Vis tiek vyrams paprasčiau: mums nereikia aukštakulnių, ne tokia griežta dieta.“
Ir tai, mano vaikinas, taip pat turi įtakos tam, kad merginų modelių konkurencija kartais peržengia sveiko proto ribas. „Moterims sunkiau – joms griežtesnė dieta, didesnė konkurencija, pavydas... Merginos nueina labai toli. Mes, vyrai, draugiškesni – bandom susibičiuliauti, o ne tarpusavy kautis dėl vietos“, – pasakoja pašnekovas, prisipažįstantis, jog, nepaisant pastangų, kol kas draugų tarp modelių turintis vos kelis. „Norėčiau turėti daugiau, tačiau retas modelis turi daugiau nei veidą, o man tokie žmonėms nepriimtini...“
Po dešimt valandų per dieną prieš objektyvą prastovintis Marius jau žino, kad modelio darbas labai sunkus, todėl laisvalaikį itin branginantis. Net prabangiausi vakarėliai, į kuriuos kviečiami geriausi ir brangiausi modeliai, panevėžietį nelabai vilioja.
„Tuštybių mugė, – ramiai konstatuoja vaikinas, tokius renginius mielai iškeičiantis į vakarus prie kompiuterio, kai nevaržomas gali bendrauti su draugais. – Galbūt ir negerai, kad neinu – ten gali rasti naudingų pažinčių. Tačiau manęs tai nežavi.“ Kartu su muzika M. Survila prasitaria: kad ir kuriame pasaulio krašte būtų, niekada nepamiršta, jog yra muzikantas ir kūrėjas. Panevėžio muzikos mokykloje grojimo gitara pagrindus gavęs vaikinas kuria dainas ir muziką.
„Dideli plaukai“ – tai mūsų aštuonių panevėžiečių grupė, – pristato Marius, patenkintas tuo, jog spėja ne tik podiumu vaikščioti. – Esame įrašę albumą, muziką kuriame visi.“
Dvejus metus su grupe koncertuojantis vaikinas sako, kad muzika ir būnant modeliu išlieka svarbus jo gyvenimo užsiėmimas, ir visur, kur nuvestų jį darbas, stengiasi surasti bendraminčių, su kuriais galėtų groti.
„Man tai nerealu! – tikina. – Turėjau grupę Šanchajuje, dabar važiuoju į Niujorką ir jau žinau, su kuo grosiu! Tai ne vien sėkmė – tai ir įdirbis.“
Panevėžietis prisipažįsta, jog stulbinamos karjeros kaina išties nemaža, paaukoti, pasak jo, tenka daug: nematai šeimos, draugų.
„Ta tuštybė, kai labai trūksta žmogiškojo ryšio, be galo vargina. Aš taip pasiilgstu draugų, man mūsų grupė – kaip šeima, – labai atvirai sako Marius. – Gyvendamas Panevėžyje turi labai siaurą akiratį ir dažnai net neįsivaizduoji savo galimybių mastų. Kiekvienas žmogus gali pasiekti tai, ko nori, jei tik turi tikslą. Tikint įmanoma viskas.“
Eglė GIKNIENĖ
