Pirmieji skrydžiai karšto oro balionu įvyko jau XVIII a. pabaigoje. Ši romantiška transporto priemonė mus žavi ir šiandien. Žmogus, kuris nors kartą atsiplėšė nuo žemės balionu, nepamirš patirtų įspūdžių visą gyvenimą. Oro balionai Lietuvoje palyginti dar nauja sporto rūšis, tačiau lietuviai greitai įsitvirtino tarp geriausių pasaulio pilotų ir turi svarų balsą vykstančiose oreivių konferencijose.
Reikia tinkamai pasiruošti
Lietuvoje oro balionais aktyviau susidomėta tik po Nepriklausomybės. Oreivystės pradininkai mūsų šalyje – kauniečiai. 1988 m. gruodžio 21 d. įkuriamas Kauno oro balionų klubas „Antis"(šiuo metu jis vadinasi Kauno oreivių klubas „Antis“). Oreiviams vadovauja daugkartinis Lietuvos čempionas Gintautas Mockaitis, į dangų kylantis jau 23 metus.
Paklaustas, kaip reikia ruoštis pirmajam skrydžiui, ką būtina žinoti naujokui, Gintautas Mockaitis atsako, kad nieko ypatingo nereikia.
„Žmogus turi būti pasirengęs kaip į medžioklę. Gali tekti nusileisti į dilgėlyną ar vakare uodų bus, pieva reikės paeiti, tad reikia būti tam pasiruošus. Drabužiai – ilgomis rankovėmis. Ne todėl, kad šalta viršuje, atvirkščiai – nuo karščio. Virš galvos yra vėdyklė, kuri nuolatos įkaitinama. Aukštesniam žmogui ar merginoms su aukštomis šukuosenomis kepurė apsaugos plaukus“, – sakė oreivystės specialistas.
Kaip juo pakylama?
G.Mockaitis balioną vadina tiesiog dideliu maišu su krepšiu. „Į krepšį įvyniotą ir įdėtą maišą išimame ir išvyniojame. Tada į jį ventiliatoriais pripučiame oro. Tą orą pakaitiname. Šiltas oras kyla į viršų. Štai jums ir visa technika“, – aiškiai ir paprastai oro baliono veikimo principą išdėsto oreivis.
Vėjas oro balionams negali būti per stiprus – ne daugiau kaip 15 mazgų, tai yra 7,5 m/s. Dažniausiai skraidoma esant 5 m/s vėjui. Balionai į orą kyla anksti ryte (1–2 valandos po saulėtekio) arba vėlai vakare (1–2 valandos prieš saulėlydį), kai nėra pavojingų vertikalių oro srovių.
Ką daryti, kad jis leistųsi? „Nekaitini, palauki, kol oras atšąla, ir leidiesi. O jei greitai norime leistis – viršuje atidarome vožtuvą (uždengta skylė) ir išleidžiame šilumos. Nuleidę karšto oro, pradedame greičiau leistis“, – apie nusileidimo ypatumus pasakojo G.Mockaitis. Paklaustas, ar pasitaikė kuriozinių ar neplanuotų nusileidimų, G. Mockaitis iškart pabrėžia, kad oro balionas – ne lėktuvas, jam nereikia aerodromo, pakilimo ir tūpimo takų. Reikia suplanuoti tik starto vietą.
„Ką reiškia – neplanuotų nusileidimų? Planuoji skrydį dažniausiai virš vieno miesto, o kur nusileisi – priklausys nuo vyraujančių vėjų. Jei ryte pūtęs vėjas pakeičia kryptį, mes nemanome, kad nusileidome neplanuotoje vietoje. Skrydžio metu perplanuojame maršrutą ir stebime vietą, kur geriau nusileisti. Jei lėktuvas nenusileido į planuotą oro uostą, tai jau bus avarinis nusileidimas. O su oro balionais visai kitaip. Mes niekad niekam nesakome, kur mes nuskrisime ir kur nusileisime. Suplanuoti galime tik starto vietą“, – sakė daugkartinis Lietuvos oreivystės čempionas.
O jei oro balionas leidžiasi miškingoje vietoje ar į vandens telkinį? Kas tada? „Mes visada turime didelį dujų rezervą, kad galėtume ežerą ar mišką praskristi. Atsargų turime 1,5 karto ilgesniam keliui negu buvome planavę. Man tokių problemų dar nėra buvę, o skraidau jau 23 metus, ilgesnio stažo turinčio lietuvio nėra“, – pasakoja G.Mockaitis.
Pasak oreivystės veterano, vis dėlto kartą jam yra tekę leistis į mišką. „Tai buvo 2007 metų Europos čempionatas Magdeburge, Vokietijoje. Buvo daug rungčių, tad tiesiog pasibaigė visos degalų atsargos, tačiau nelaukėme paskutinio lašo ir planuotai pasirinkome miško jaunuolyną, kuriame tarp medžių nuleidome balioną. Iš karto privažiavo mūsų automobilis, atvežė papildomas dujų talpyklas, kurias pasikeitę ir pakaitinę iš jaunuolyno vėl pakilome ir tęsėme varžybas. Svarbiausia nesutrikti ir viską daryti atsakingai“, – pasakojo tuomet septintąją vietą iškovojęs pilotas.
Aukščiausias lietuvių laimėjimas – Gintaro Šurkaus iškovotas bronzos medalis 1999 m. Austrijoje vykusiose pasaulio pirmenybėse.
Pralenkėme lenkus, mokome latvius
Lietuvoje oro balionų pilotai nėra nuolat ruošiami. Susidomėjus reikia kreiptis į Lietuvos oreivių draugiją, kur metus atsakingai mokomasi ne tik, kaip pakilti į orą, bet ir gilinamasi į teorines žinias.
„Kai susirenka daugiau norinčiųjų, pilotai entuziastai imasi juos mokyti. Žiemą savaitgaliais vyksta teorinės paskaitos, laikomi teorijos egzaminai. Vasarą su instruktoriumi reikia atsiskaityti už praktinius skraidymus, vėliau – atsiskaitymai pas egzaminatorius. Pirmiausia vyksta mokykliniai, o vėliau ir valstybiniai teoriniai bei praktiniai egzaminai“, – sakė G. Mockaitis, pridurdamas, kad labai uolūs ir itin besidomintys oreivyste „kursantai“ mokslus baigia ir per pusmetį.
Visus oreivius mūsų šalyje vienija Lietuvos oreivių draugija, kuriai priklauso 11 klubų. Klubai įsikūrę įvairiose šalies vietose: Kaune, Vilniuje, Prienuose, Alytuje, Klaipėdoje, Nemunaityje bei ne itin aktyvūs Panevėžyje ir Mažeikiuose.
Lietuviai oro balionų pilotavimo įgūdžių sėmėsi iš kaimynų lenkų. „Lenkai šia sporto šaka galėjo užsiimti anksčiau, o mums trukdė sovietmetis. Buvome labai geri mokiniai ir netrukus pralenkėme lenkus savo pasiekimais“, – didžiuodamasis kalbėjo G.Mockaitis.
Kitiems mūsų kaimynams sekasi prasčiau. Pasak piloto, latviai yra mūsų mokiniai, nes vėliau pradėjo užsiimti šia šaka, o baltarusiai dar tik dabar pradeda skraidyti. Lietuvos pilotai aktyvūs, dalyvauja čempionatuose, laimi aukštas vietas, mūsų šalis daug kur užima lyderės pozicijas šioje sporto šakoje.
Esame tarp lyderių pasaulyje
„Skaičiuojant tūkstančiui gyventojų Lietuva pirmauja pasaulyje pagal oro balionų populiarumą. Balionių turime daug, esame aktyvūs oreiviai. Pasauliniuose oreivių reitinguose kol kas mūsų šalis nėra aukštoje vietoje. Tam įtakos turi šios sporto šakos brangumas, o svarbiausia – vėliau įsijungėme, nes tik prieš 23 metus pradėjome. Kitos šalys gerokai daugiau turi patirties“, – Lietuvos oreivystės oro balionais ypatumus komentavo G. Mockaitis.
Nepaisant to, kad lietuviai dar naujokai, jie jau šluosto nosis senbuvių šalių oreiviams. „Kai dalyvavome Europos čempionate Vokietijoje, pagal reitingus buvo skaičiuojama, kiek šalis gali turėti dalyvių. Tik Vokietija ir Lietuva iškovojo po 6 vietas. Nė viena šalis negavo 5 vietų, 4 vietomis turėjo tenkintis pirmuosius oro balionų skrydžius surengusi Prancūzija“, – šalies pasiekimais džiaugiasi pilotas ir pabrėžia, kad geriausiųjų dešimtuke buvo net 3 lietuviai, o dar vienas tautietis užėmė aukštą 12 vietą.
2003 metais Europos oro balionų čempionatas buvo surengtas ir Lietuvoje. Tuomet laimėjo daugkartinis Europos čempionas Uvas Šnaideris iš Vokietijos.
Pernai lietuvių iniciatyva surengtas pirmasis Europos moterų čempionatas Nemunaityje (Alytaus r.) sukvietė 28 komandas iš 12 šalių. Lietuvai tuomet atstovavo net 8 pilotės. Aukštą 4 vietą iškovojo didžiausią oreivystės patirtį turinti Kristina Sunaitienė.
Lietuvių iniciatyva, posėdžiaujant Japonijoje, buvo įteisinta nauja kategorija jaunimui iki 29 metų. Nieko nelaukdama, Lietuva pirmoji pasaulyje prieš 3 savaites surengė jaunimo čempionatą Marijampolėje. Pasak G.Mockaičio, šis čempionatas buvo gera repeticija prieš kitų metų pasaulio jaunimo čempionatą, kurį, kaip ir Lietuvos čempionatą, surengti pasiryžusi Suvalkijos sostinė.
G.Mockaitis pabrėžia, kad rengti oro balionų čempionatus, ypač Europos ar pasaulio, ne tik brangiai kainuoja, bet ir reikalauja didelio bei ilgo darbo.
Vismantas Žuklevičius
