Muzikalumu išgarsėjusią katę Norą, oficialiai vadinamą Fortepijono kate (The Piano Cat) Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmą kartą aplankęs dirigentas ir kūrinio „CATcerto“ šiai katei autorius Mindaugas Piečaitis sako akivaizdžiai įsitikinęs šios katės prigimties ir sugebėjimų unikalumu.
Šešerių metų katė Nora gyvena Filadelfijos mieste kartu su savo šeimininkais menininkais bei šešiais savo giminės atstovais, pasakojo Eltai neseniai iš JAV grįžęs maestro M. Piečaitis.
Nora yra gimusi 2006 m. rugsėjo 13 dieną ir, pasak dirigento, niekad nebuvo specialiai dresuota. „Šeimininkai atrado jos talentą visai netikėtai, kai vieną kartą išgirdo kažką grojant ir nusileidę iš savo kambario pamatė ją tupint prie fortepijono klaviatūros. Beje, tai išgyvenau ir aš pats nakvodamas pas juos Filadelfijoje kelias paras. Vieną naktį, apie antrą valandą, išgirdau keletą garsų. Tai buvo Nora. Įkvėpimas, kaip žinoma, į laikrodį nežiūri“, - šypsosi maestro.
Ar Nora turi palikuonių, galbūt paveldėjusių neįprastų jos gebėjimų? M. Piečaičio žiniomis, palikuonių ji neturinti, nors apie tokius asmeniškus dalykus jiedu „nesišnekėję“. „Bet gerbėjų ji turi visą būrį!“, - užtikrino Noros lankytojas iš Lietuvos, muzikaliosios rainės pasitiktas santūriai, bet dėmesingai.
„Katės ir žavios tuo, kad, jei jos ir pastebi aplinkos pasikeitimus, niekad to neparodo arba apsimeta, kad nieko neįvyko. Tokia jų prigimtis. Tiesa, įėjus man į kambarį, ji netrukus užšoko ant savo kėdės ir paskambino kelis garsus. Negalėjau nenusišypsot. Laukiau to momento jau seniai, kada galėsiu tuo įsitikinti savo akimis“, - pasakojo muzikas.
Nors žmonės dažnai tikisi, kad unikalioji katė tupės prie instrumento ir skambins ištisus kūrinius. „Taip, aišku, nėra. Ji didžiąją dienos dalį arba tupi ant kėdės prie fortepijono, arba pasideda letenėles ant klavišų ir taip išbūna ilgą laiką, kartais išgaudama kelis garsus. Kai ji vaikštinėja ant žemės - tai draugiškas ir meilus padaras, bet prie fortepijono ji labai susikaupus, lyg ir sakanti: “šis instrumentas - mano ir aš čia esu karalienė", - dalijosi įspūdžiais M. Piečaitis.
Kokioje aplinkoje gyvena įstabioji Nora? "Šeimininkai išties yra dideli gyvūnų mylėtojai. Jų namas - tikras muziejus: meno kūriniais nuklotos visos sienos, langai. Noros šeimininkė yra akivaizdžiai Betsė (Betsy Alexander). Kai Nora netupi prie fortepijono, tada dažniausiai rymo ant šeimininkės krėslo.
„Visuose tuose namuose gyvenančios katės teritoriją yra išsidalinusios savaip ir viena į kitos valdas stengiasi nelįsti. Pirmą rytą, kai atsikėliau anksti ir užlipau laiptais į viršų, mane pasitiko iš visų kampų žvelgiančios šių mistiškų padarų akys - ramios, inteligentiškos, santūrios ir išmintingos“, - sako dirigentas.
Jis prisimena, kaip prieš keletą metų iš vienos savo draugės gavęs nuorodą į „Youtube“ klipą, kur pamatęs Norą, skambinančią fortepijonu. „Jau kitą dieną internetu susisiekiau su Noros šeimininkais ir pasiūliau parodyti tą klipą Klaipėdos koncertų salės rengiamame koncerte vaikams. Tačiau pagalvojau, jog turint orkestrą būtų verta viską sujungti į vieną visumą. Kūrinys buvo pavadintas „CATcerto“ (italų kalbos žodyje „concerto“ (liet. koncertas) pirmoji žodžio dalis yra pakeista į „CAT“ (angl. - katė). Šis kūrinys iki šiol buvo atliktas gyvai pasaulio salėse maždaug 25 kartus, o „Youtube“ peržiūros siekia 3,2 milijono kartų“, - vardija M. Piečaitis.
Kaip žinoma, tai pirmoji šio Vokietijoje ir Lietuvoje dirbančio muziko, profesionalaus dirigento sukurta kompozicija. „Ar buvo sunku? Ir taip, ir ne. Nora man buvo didelė inspiracija. Nors pradžioje kompozitoriaus darbą norėjau perduoti kitiems, kuo labiau įsitraukiau į patį videomedžiagos tvarkymo procesą, tuo labiau norėjosi pabaigti pačiam. Atlikti šį kūrinį nėra lengva, nors galbūt orkestro muzikantai mano kitaip. Atsivertus gaidas, išties atrodo, kad groti praktiškai nėra ką, tačiau nuspėti “katinišką„ logiką ir sugroti viską kartu, akompanuoti Norai yra labai sunku. Iki šiol girdėjau du įrašus ir, beje, labai gerų orkestrų, bet turiu pastebėti, kad tokios kokybės, kaip Klaipėdos kameriniam orkestrui, nepavyko pasiekti dar nė vienam iš jų“, - tikina kūrinio autorius.
Vienoje iš „CATcerto“ premjerų Amsterdamo „Musiekgebouw“ teko dalyvauti ir pačiam kompozitoriui. „Buvau nustebintas ir paties konteksto, kai šis opusas skambėjo šalia garsių šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Jau pati koncerto programėlė buvo savotiškai kurioziška - šalia “Hilversum Radio„ kamerinio orkestro dirigento, kompozitorių biografijų su nuotraukomis puikavosi ir Noros portretas, jos gyvenimo ir kūrybinio kelio aprašymas... Jausmas, kurį išsinešiau iš koncertų salės, buvo nepakartojamas - žmonių veidai švytėjo, salė skendėjo maloniam netrikdančiam šurmulyje, žmonės šypsojosi ir reagavo labai gyvai. Beje, Amerikoje lankydamas Norą susitikau ir su Nacionalinio festivalio vadovu bei vyriausiuoju dirigentu Ričardu Rozenbergu (Richard Rosenberg), kuris “CATcerto„ atliko jau daugiau kartu, nei aš pats...“, - prisimena M. Piečaitis.
Ar išgirsime kada nors Norą skambinančią gyvai? „To turbūt reikėtų paklausti pačios Noros“, - diplomatiškai atsako muzikas.
M. Piečaitis prisipažįsta nesąs iš tų, kurie norėtų tęsti šio kūrinio sėkmę, rašydamas „CATcerto2“ ar „CAtcerto3“, tačiau turi įvairių minčių ir idėjų. „Nėra paprasta surast kokį nors neįprastą rakursą, kaip galėtų susiliesti muzika su kitu kokiu nors gamtos fenomenu. Galbūt klausytojui sunku įsivaizduoti, kiek valandų Nora buvo filmuota, kad iš to išeitų muzikos kūrinys. Bet jei kas nors turi išties unikalios, pakankamai kokybiškos, stabilia kamera filmuotos medžiagos, kurioje negirdėti žmonių komentarų, juoko, triukšmų, - su tokia videomedžiaga mielai dirbčiau ir toliau. Taigi reikalavimų nėra taip jau mažai. O kur dar pati idėja, jos unikalumas. Manau, šiuo atveju Nora visgi yra išskirtinė asmenybė, kaip ir akivaizdus yra šioje istorijoje milžiniškas jos šeimininkų darbas“, - pabrėžia maestro M. Piečaitis.
