Radviliškiečiai Artūras ir Rita Žėkai pavasarį nutarė pabėgti į Afriką. Dvi savaites jie klajojo po Pietų Afrikos Respubliką, Zimbabvę ir Mozambiką. Tolimajame žemyne Artūras kiek anksčiau nei Lietuvoje pradėjo aitvarų sezoną.
Rojus miniatiūrinėje saloje
Rita ir Artūras seniai svajojo susipažinti su legendomis apipintais Pietų Afrikos Respublikos gamtos ir laukinių gyvūnų pasaulio klodais. Tačiau kelionių agentūroje jiems pasiūlė kiek netradicinį variantą - po įtemptos pažintinės programos Pietų Afrikoje ir Zimbabvėje (ją sudarė net 15 skrydžių lėktuvais!) pailsėti beveik negyvenamoje Mozambiko saloje Medjumbe.
Medjumbas - vos vieno kilometro ilgio sala, kurioje stovi viso labo 13 trobelių. Tiesa, trobelės visiškai atitinka 5 žvaigždučių viešbučio standartus. Poilsiautojai gali panardyti salą supančiuose rifuose, pažvejoti Indijos vandenyne, pliuškentis baseinuose ir mėgautis ką tik sugautais omarais. Be to, Mozambikas garsėja karališkosiomis krevetėmis, kurios lietuviams tiesiog atėmė žadą...
Lėktuvas priminė... traukinį
Neišdildomą įspūdį Ritai ir Artūrui padarė vietiniai Mozambiko skrydžiai. Rita juokiasi, kad lėktuvo salonas priminė indiško traukinio vagoną. „Vietos gyventojai tempė į lėktuvą supakuotus šaldytuvus, mikrobangų krosneles, didžiulius maišus pledų, vaikiškų lopšių auklėms, uošvėms, pusbroliams, - pasakoja keliautojai. - O kur dar triukšmas, klegesys, kūdikių riksmai...“
Išlipusius iš lėktuvo lietuvius pasitiko šiltas oras ir sovietinę atributiką menantis žvaigžde papuoštas Mozambiko herbas. Netrukus keliautojų buvo paprašyta sumokėti 25 JAV dolerius už Mozambiko vizą. Kadangi dolerių jie neturėjo, muitinės darbuotojai netruko „konvertuoti“ valiutą: 25 eurai žmogui.
Turistai netrukus buvo palydėti į spalvingą, bet ne patį naujausią penkiavietį lėktuvėlį. Didesni lagaminai į jį netilpo, teko palikti juos oro uoste. Lakūnas paaiškino, kad segtis saugos diržų nebūtina ir geriau neuždaryti lėktuvo durų, nes salone bus karšta... Lėktuvėlis nuskraidino keliauninkus į privačią Medjumbo salą.
Turistai skurdo nemato
Mažytėje saloje Rita ir Artūras praleido tris dienas. Beje, trobelių nuoma nėra pigi - kaina prasideda nuo 400 JAV dolerių parai. Tačiau į ją įskaičiuota beveik viskas: nuo egzotiškų jūros gėrybių ar romantiškų vakarienių ant vandenyno kranto iki nardymo įrangos, skalbyklos paslaugų ir kitų gėrybių.
Rita ir Artūras pasakoja, kad kelionės įspūdžiai lenkė vienas kitą. „Kiekviena diena buvo vis kitokia. Džiaugėmės pabuvę Gerosios Vilties kyšulyje, išvydę plačiuosius Viktorijos krioklius, išbandę safarį Kraugerio parke su nesibaigiančiomis liūtų paieškomis, patyrę Medjumbo rojų“, - ilgesingai pasakoja Rita.
Skurdo, karo ir kitų Mozambiko pavojų porai neteko patirti - žemyninėje šalies dalyje jie praleido vos kelias akimirkas. Kiek arčiau jiems teko pažinti tik saloje dirbančius vietinius mozambikiečius. Nustebino jų lėtumas. Nors saloje tuo metu atostogavo vos 12 žmonių, restorane kavos tekdavo lauki pusvalandį, o kartais ir valandą. Tačiau atostogų lėtumu užsikrėtusių lietuvių tai labai netrikdė. „Salos darbuotojai pasakojo esantys laimingi, turintys darbo. Tačiau žemyne likę jų draugai ir giminaičiai verčiasi labai sunkiai, dauguma skursta, uždirba vos 2-3 dolerius per mėnesį. Dirbantys saloje gauna bene dešimt kartų daugiau“, - pasakojo Artūras.
Nacionaliniai krevečių ypatumai
Pavasarį Mozambike viešėjusiems lietuviams pasisekė - kainos čia dar nebuvo pasiekusios sezono įkarščio, oro temperatūra laikėsi ideali poilsiui - 28-35 laipsniai.
Rita su nostalgija prisimena romantišką vakarienę ant vandenyno kranto. Stalą apšvietė fakelų liepsnos, porą aptarnavo du padavėjai ir restorano šefas. Ošiant vandenynui svečiams buvo patiektos įspūdingo dydžio ir gardumo karališkosios krevetės.
Vienas keisčiausių patiekalų, kurių teko paragauti Ritai ir Artūrui, - sumuštinis su daugybe mažyčių krevečių, pagardintas nuostabiu vietos meistrų padažu. „Fantastika!“ - trumpai pakomentuoja Artūras.
Vietos gyventojus sužavėjo aitvaras
Radviliškiečio lagamine atsirado vietos ir kiek neįprastam kelionės atributui - aitvarui. „Aitvarus labai mėgau vaikystėje. Prieš metus žmona Rita padėjo atgaivinti prigesusią svajonę - padovanojo dvistropį sportinį aitvarą „Prism Nexus“, - pasakoja Artūras. - Nuo to laiko su juo nesiskiriu ir kelionėse. Ketinau aitvarui leisti pasižvalgyti nuo garsiojo Stalo kalno, bet, pasirodo, jo paviršius ne toks jau lygus. Bet aitvaras puikiausiai sklandė Medjumbo pakrantėje“.
Dieną vanduo salos pakrantėje gerokai atslūgsta. Krantas nutolsta maždaug 200 metrų. Tad Artūras brisdavo tolyn į vandenyną, kur gerokai stipresnis ir aitvarui palankesnis vėjas. „Vieną kartą taip toli nubridęs atsisukau ir pamačiau, kad aitvaro viražus krante stebi visi salos gyventojai ir darbuotojai, - juokiasi Artūras. - Vėliau daugelis prašė parodyti aitvaro konstrukciją, paaiškinti, kaip jis valdomas, net dėkojo už netikėtą reginį ir vaišino nemokamais kokteiliais“. Tačiau vakare lietuvis suprato smarkiai suklydęs, mat kelias valandas prastovėjęs vandenyje kaitinant Afrikos saulei jis priminė įraudusią krevetę... Kitą dieną Artūrui nuo saulės teko slėptis po šiltais žieminiais drabužiais.
Pasakiškas atostogas Afrikoje sudrumstė tik dingęs lagaminas. Tiesa, po dviejų dienų jis lietuvius „pasivijo“ Zimbabvėje, tik jame jau nebuvo mobiliojo telefono, vaizdo kameros ir fotoaparato.
Šiandien egzotišką kelionę radviliškiečiams primena tradicinės Afrikos genčių kaukės, pakrantėje rastos kriauklės, keletas suvenyrų iš medžio ir odos. Draugus pora vaišina afrikietišku vynu ir bando jų kantrybę, rodydami tūkstantį kelionės akimirkų, įamžintų fotoaparatu.
Algė Ramanauskaitė
