Žavi ir linksma Rasa Juškevičienė, atrodo, turėtų būti lepi poniutė, besimėgaujanti smėlėtais vandenynų paplūdimiais ir palmių paunksne. Bet ši 36-erių moteris policijoje tiria kriminalines bylas. Ir ne tik Lietuvoje. Beveik trejus metus ji tarnavo Kosove, rašo „Respublika“.
Be namų ir pietų
Policininkų tarnystė politiškai nestabiliose šalyse nėra tokia pat kaip karių. Jie neturi kareivinių, nustatytu laiku jiems niekas neparuošia pusryčių, pietų ir vakarienės. Būdami svetur, jie taip pat, kaip ir Lietuvoje, nuomojasi būstus, patys gamina valgį, kiekvieną dieną eina į darbą.
Tokia dalia teko ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyresniajai tyrėjai R.Juškevičienei.
Prieš trejus metus ji pirmą kartą atvyko į tuometinės Serbijos provincijos Kosovo sostinę Prištiną dalyvauti Jungtinių Tautų (JT) taikos įvedimo misijoje.
„Kai važiavau į Kosovą, net nežinojau, ką ten dirbsiu. Kartu su kitais septyniais policininkais iš Lietuvos savaitę gyvenome viešbutyje, eidavome į mokymus. Tik po savaitės gavome paskyrimą dirbti. Man pasisekė, kad galėjau apsistoti vadinamoje Lietuvos ambasadoje – nuomojamame name šalia Prištinos, kuriame tradiciškai apsistoja lietuviai“, – sakė R.Juškevičienė.
Ieškojo naujovių
Į tokią nežinią moteris vyko niekieno neverčiama. Priešingai – dalyvavo konkursuose, atrankose.
Vien pusantrų metų trukusios misijos JT jai nepakako. Dar nesibaigus misijos terminui Rasa ėmė domėtis, kaip ilgiau pasilikti Kosove. Pabandė patekti į naujai rengiamos Europos Sąjungos (ES) misijos Planavimo grupę. Ir pateko. Po JT misijos 24 dienoms ji grįžo namo ir vėl krovėsi lagaminus į Kosovą, kuriame praleido dar metus.
Moteris tikino, kad noras pabūti ilgiau Kosove nesusijęs su pinigais. Nors JT jai mokėjo 68 eurus per dieną, o ES – 100. „Dirbau darbą Lietuvoje. Bet visada noriu daugiau sužinoti, perduoti savo žinias, išbandyti save, pažiūrėti – pasiseks man ar ne. Taip pat norėjosi pabendrauti su naujais žmonėmis. Vis dėlto JT misijoje buvo žmonių iš 46 viso pasaulio šalių“, – aiškino Birštone gyvenanti ir Prienuose dirbanti policininkė.
Nors ir patiko būti Kosove, R.Juškevičienė nė akimirkai nesvarstė galimybės likti ten gyventi. „Nieko nėra geriau už Lietuvą. Galimybės išvažiuoti į misiją neatsisakau ir nesvarbu, ar ji būtų Kosove, ar kitoje šalyje. Bet tik ne dabar. Dar noriu pabūti Lietuvoje, su sūnumi. Vis dėlto treji metai – nemažai. Nenoriu savo šaknų čia prarasti. Ten laikinas gyvenimas. Praeina keletas mėnesių ir jau noriu namo, noriu į įprastą aplinką, į gražius žmones pažiūrėti“, – šypsojosi pašnekovė
Su sūnumi bendravo telefonu
R.Juškevičienė išvykdama į misiją Lietuvoje paliko savo dvylikos metų sūnų. Prieš išvažiuojant mirė jos tėtis. „Buvo labai sunku. Buvimas misijoje man padėjo susitaikyti su tėčio mirtimi, išspręsti vidinę problemą“, – pasakojo Rasa.
Ji nedramatizuoja išsiskyrimo su sūnumi – juk kasdien kalbėdavosi telefonu ar „Skype“, keletą kartų pas mamą buvo atvykęs ir Kęstutis.
Be to, kas du mėnesius dviems savaitėms R.Juškevičienė grįždavo į Lietuvą. Tiesa, dėl to, Kosove jai tekdavo dirbti be išeiginių.
„Nors gyvenu mažame meistelyje nebuvo taip, kad mane kas nors smerktų, jog išlėkiau, palikau vaiką. Gana supratingai žiūrėjo. Nuo mokyklos laikų buvau žmogus, kuris nesėdi vietoje. Bet išvažiuodama klausiau vaiko nuomonės, ji man labai svarbi. Mūsų ryšys niekada nenutrūkdavo ir, duok Dieve, kad mano vaikas būtų toks, koks yra dabar. Už tai esu dėkinga savo mamai, su kuria gyveno sūnus“, – sakė R.Juškevičienė.
Gavo medalį
Tiek per pirmąją misiją, tiek per antrąją lietuvė užimdavo vadovaujančiosios postus. Iš pradžių jai atiteko artimas Lietuvoje atliktoms pareigoms darbas. Ji tyrė rimtus ekonominius nusikaltimus, pavyzdžiui, valdžios žmonių korupciją, neteisėtas paskolas. Keičiantis Kosovo plicijos situacijai, jai atiteko vyriausiosios stebėtojos pareigos. Ji prižiūrėjo, kaip dirba vietiniai tyrėjai. Antrojoje misijoje jai teko ES Planavimo grupės policijos ekspertės pareigos.
„Niekada nebuvau baili iššūkiams. Visąlaik domino tai, kas nepatirta. Norėjau įgyti patirties, kurios iki tol neturėjau. Ir man pasisekė“, – šypsojosi pašnekovė.
Jos darbai misijose buvo įvertinti JT „Už tarnybą UNMIK 2005-2006“ ir ES Gynybos Politikos Tarnybos medaliais.
Teko įrodinėti lygybę
Paklausta, kur vis dėlto sunkiau dirbti – Lietuvoje ar Kososve, moteris tikino, kad kai darbą supranti, visur gali dirbti. Sunkumų sukėlė tik vietinės tradicijos, požiūris į moteris.
„Nors pagal islamą moteris ir vyras turėtų būti lygūs, bet vos atvykusi pamačiau kitokį požiūrį. Buvo problemų su vietiniais kolegomis, kol jie suprato, kad mane reikia gerbti, kad esu lygiai toks pat tarptautinis pareigūnas, kaip ir misijoje esantys vyrai. Kai suprato, kad esu dirbusi tą darbą, turiu žinių, pradėjo vertinti, vėliau net patarimų klausdavo“, – dėstė R.Juškevičienė.
Kita vertus, dėl savo lyties moteris pajuto ir teigiamos diskriminacijos. „Pavyzdžiui, ten keliuose taisyklių laikomasi pagal principą „kas pirmesnis“. Iš šalutinio kelio niekas šiaip nepraleis, bet pamato moterį ir dar šviesiaplaukę – net sustoja“, – kvatojo Rasa.
Gyventi brangu ir nelabai patogu
R.Juškevičienė pasakojo, kad Kosove gyventi nėra pigu. Ten cirkuliuoja eurai, tad ir kainos panašios į Vakarų Europos šalių, nors tai daug vargingesnė šalis. Rasa palygino, kad, pavyzdžiui, senolių pensija tesiekia 40 eurų per mėnesį.
Savo pirmajame būste moteris gyveno neilgai, nes jis buvo serbų anklavoje, ten dažnai nebūdavo elektros. Kadangi Kosove šildymas yra susietas su elektra, tai žiemą net vanduo buteliukuose užšaldavo. Rasa persikėlė į vadinamąjį „A“ kategorijos rajoną, kuriame elektra žadėta 24 val. per parą. Pasirodo, ir ten negali žinoti, kada pasigaminsi valgyti, ar galėsi išsiskalbti.
Laisvalaikis – ne su vietiniais
Moteris laisvą nuo darbo laiką pasinaudovao JT rengiamomis pramogomis. Tarptautiniai pareigūnai susiburdavo vakaronėms, ruošdavo tradicinius savo šalies patiekalus. Rasa eidavo į JT kino salę, organizuojamus šokių užsiėmimus.
Po vienos išvykos su bendradarbiais ji pamėgo lankytis Janjevo gyvenvietėje esančioje katalikų bažnyčioje pas tėvą Mateo. „Darbas labai vargino. Norėjosi ištrūkti iš miesto. Pas tėvą Mateo žmonės būriais traukdavo. Aš ir Lietuvoje lankydavausi bažnyčioje, bet Kosove daug dažniau“, – prisipažino Rasa.
Daugiausia Kosove ji aplankė bažnyčių ir vienuolynų. Ypač moterį žavėjo juose gyvenančių žmonių paprastumas ir nuoširdumas.
„Mieste žmonės jau sumaterialėję“, – pastebėjo pašnekovė.
Zita Voitiulevičiūtė
