Mūsų šalis pesimizmo gausa lenkia kone visas Europos Sąjungos šalis.
Matyt, istoriškai taip jau susiklostė, kad Lietuva nėra nei aitvarų, nei laimingiausių gyventojų kraštas. Ir neaišku, ar dėl to kaltas per dažnas lietus, ar lemtis, ar liaudies pasakos, kurios, beje, ne visada laimingai baigiasi.
Tikėtina, kad vienam laimė gali asocijuotis su materialinėmis vertybėmis, kitam – su sveikata, o trečiam laimė - pats gyvenimas.
Štai, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedra atliko tyrimą ir nustatė, kad pusė Kauno miesto gyventojų jaučiasi laimingi. Tiesa, skaičiai nedžiugina, tačiau svarbiausia, jog kauniečiai laimės netapatina su pinigais (76 proc.) ir nemano, kad laimė nukrenta iš dangaus, o tiki, kad kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis (66,7 proc.). Svarbiausiu laimės komponentu kauniečiai mano esant šeimą (51,1 proc.) ir sveikatą (31,1 proc.).
Lietuva pesimizmo gausa lenkia kone visas Europos Sąjungos šalis: vos kas trečias tautietis tiki gerėjančio gyvenimo perspektyva, o tokių, kurie save vadina laimingais, yra trys ketvirtadaliai. Vis dėlto, kaip neretai nutinka Lietuvą lyginant su kitomis ES šalimis, šį kartą mes – nepaskutiniai. Mažiausiai laimingų žmonių gyvena Bulgarijoje (39 proc.), Rumunijoje (60 proc.), Vengrijoje (68 proc.), ir kaimyninėje Latvijoje (72 proc.).
Eurobarometro atlikti sociologiniai tyrimai rodo visoms ES šalims bendrą tendenciją: mažėja optimistiškai nusiteikusių žmonių. Tačiau palikime visą ES kartu su ją slegiančiomis problemomis nuošalyje ir pasigilinkime į Lietuvos atvejį.
Ko gero, lengviausia lietuvių optimizmo stoką teisinti geografine padėtimi ir prastomis oro sąlygomis. Be abejonės, toks aiškinimas sulauktų kritikos pliūpsnio, vos tik pirštu pabaksnojus į Šiaurinę Europą, tačiau tenka pripažinti, jog kritika būtų pagrįsta: juk danai (97 proc.), airiai (95 proc.), švedai (94 proc.) ir suomiai (93 proc.) iš tiesų sakosi esą laimingi.
Matyt, kad dėl lietuviško pesimizmo kaltas kažkas kitas, tad neretai kaltę bandoma suversti istorijai. Slogių praeities prisiminimų gausu ne tik Lietuvos, bet ir kitų pokomunistinių bei Vakarų Europos valstybių istorijose, tačiau jie netrukdo žmonėms būti laimingiems. Pavyzdžiui Lenkijoje, Čekijoje, Slovėnijoje daugiau nei aštuoni iš dešimties gyventojų jaučiasi laimingi. Todėl istorija, regis, negali būti pagrindinė priežastis lemianti gyventojų laimę ir pesimizmą.
Saugumo jausmas taip pat galėtų būti svarbus laimingo ir optimistiško gyvenimo komponentas. Iš tikrųjų, žmogus negali jaustis laimingu, jei vakare bijo išeiti iš namų. Nesaugiausiai visoje ES jaučiasi lietuviai (45 proc.) ir bulgarai (46 proc.). Tuo tarpu daugiau nei aštuoni iš dešimties Olandijos, Danijos ir Švedijos gyventojų drąsiai sako nebijantys vaikščioti naktį. Beje, šios trys šalys yra tarp penkių laimingiausių ES valstybių.
Galiausiai, ne vienam turbūt yra kilęs klausimas, nuo ko gi priklauso ta laimė? Ko gero, skirtingų atsakymų sulauktume ne mažiau nei žmonių nuomonių. Tačiau Kolumbijos Misurio ir JAV Kalifornijos universitetų mokslininkai nustatė, kad apytiksliai 50 proc. laimės lemia paveldėti genai, dar 10-15 proc. tokie veiksniai kaip socioekonominė padėtis, vedybinis statusas, sveikata, pajamos ir pan., o likusių 35-40 proc. laimės sudedamųjų dalių apibrėžti iš viso neįmanoma, nes jas gali lemti bet koks gyvenimo diskomfortas, pavyzdžiui – triukšmas.
Vis dėl to laimingo gyvenimo paslapčių lietuviai galėtų paieškoti atokioje Himalajų karalystėje – Butane, kurioje, kaip rašoma „lrt.lt“, šalies valdžia prieš imdamasi kokių nors priemonių visada svarsto, ne tik kaip priimtas sprendimas paveiks bendrąjį nacionalinį produktą, bet ir kokią jis įtaką padarys „bendrajai nacionalinei laimei“. Ir iš tiesų, pasimokyti būtų ko, nes remiantis tarptautiniu gyvenimo pasitenkinimo indeksu, kuris apima 178 valstybes, Butanas yra pirmajame dešimtuke, o Lietuva – 155-a. Taigi galbūt ir Lietuvai būtų visai pravartu įsteigti tryliktąją ministeriją – laimės ministeriją.
