„Kuprelis“ – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Tai jausminga istorija apie gyvenimo malūną, kuriame susipina meilė, išgyvenimai ir viltis. Tai idealistinis kūrinys, vaizduojantis įgimtą ydą turinčio žmogaus, kuproto malūnininko Olesiaus ir gražuolės Gundės meilės istoriją.
Pagrindinius vaidmenis atliekantys miuziklo aktoriai, Ingrida Žiliūtė ir Justinas Lapatinskas, mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie spektaklį ir darbą.
Ingrida, visų pirma noriu jus pasveikinti sulaukus šeimos pagausėjimo. Iki to laiko aktyviai dalyvavote teatro scenoje „ Paryžiaus Katedra“, „ No Way to Treat A Lady“, „Kuprelis“ . Kaip jaučiatės po gan ilgos pertraukos sugrįžusi į sceną?
Pertrauka nebuvo labai ilga. 11 mėnesių. Mano princui dabar tik keturi mėnesiai, turbūt dar anksčiau grįžti ir neįmanoma. Kūno linijomis rūpinasi dėdulė Smoriginas Vilniaus Balete. Užsuku vakarais čia pasportuoti. Mūsų tėtis išleidžia mamą „pasiganyti“. (šypsosi)
Justai, esate talentingas atlikėjas, tačiau kaip matome, teatro scena jus traukia. Miuziklo žanras jums yra artimas?
Pasaulis – tai scena. Metams bėgant suprantu jos prasmigumą ir labiau pradedu ją vertint. Pats miuziklo žanras man nėra svetimas. Studijų metais kaip tik ir pasirinkau miuziklo aktoriaus profesiją, nes norėjau mokytis dainuoti, šokti bei vaidinti. Visas šias žinias ir naudoju šiandieniniame gyvenime.
Justai, esate atlikęs vaidmenį miuzkle „No Way to Treat a Lady“ , rež. J. Staniunas (JAV) , o dabar nutarėte išbandyti savo jėgas lietuviškame miuzikle „Kuprelis“. Kuo lietuviškas miuziklas skiriasi nuo amerikrietiško?
Pirmiausia – tai yra artima man. „Kuprelis“ – paprastas pokario kaimo berniokas, siekiantis paprastų tikslų ir uždavinių. Kuriam iš mūsų nėra svarbi meilė? Kaip tik šio atsakymo ir ieško herojus. Na, o – „No Way to Treat a Lady“ miuziklas labiau šiuolaikiškas – paremtas labiau brodvėjiška kultūra.
Ingrida, miuzikle „Kuprelis“ jūsų partneris buvo Vaidas Baumila, kurį dabar keičia Justas. Gal būt slapta slepiate nusivilymą. Išduokite paslaptį , kas jums arčiau širdies?
Ingrida: Oj! Koks niekšiškas klausimas!
Justas: Štai čia geras! Puiku, kad uždavėte tokį klausimą, man pačiam labai knieti išgirsti atsakymą. (juokiasi)
Ingrida: Abu šie vyrai buvo mano grupiokai, gerai sutarėme. Abu visiškai skirtingi, todėl ir jų kuriamas Kuprelis bus visiškai kitoks. Kiekvienas aktorius atsineša savo interpretaciją, todėl žiūrovas matys visai kitokį spektaklio variantą. Visi vyrai vienodi vienu aspektu: niekas nenori būti Kupreliu, visi nori būti gražuoliais Oneginais ( juokiasi)
Justai ir Ingrida, šiais laikai viskas modernizuojama, o miuzikle išlieka originalios Igno Šeiniaus eilės. Ne kiekvienas mena tokią lietuvių kalbą. Ką manote apie tai?
Ingrida: Manau, tai tokia vertybė ir toks saugotinas dalykas! Per repeticiją mes net susiginčijome, ką reiškia velyti (juokiasi), ogi skalbti! O scenografės močiutė spektakliui paskolino savo senovinę skalbyklę, kuria, be abejonės, naudojosi. Greitai bėga laikas ir keičiasi žmonių kalba bei įpročiai, iš pirmo žvilgsnio nesupratom, kaip ją naudotis.
Justas: Klasika nemiršta! Tokie kūriniai kaip „Velnio nuotaka“,“ Jūratė ir Kąstytis“ dar ne kartą skambės autentiška kalba. Kažkas turi likti pastovaus.
Ingrida, atliekate gražios, aikštingos, kaimo merginos Gundės vaidmenį. Nesunku buvo perduoti tokio personažo charakterį?
Gundė labai keitėsi Igno Šeiniaus kūryboje. Pirmasis jos variantas buvo netgi vulgari ir vagiliaujanti kaimo damutė, kuri Kuprelį paliko be skatiko kišenėje. Ketvirtasis leidimas jau siūlo švelnesnę, intelektualesnę Gundę, kurią su Kupreliu sieja panašūs pomėgiai, atsiranda sielų bendrystė. „Na ir smarki tu mergiotė!“- sako Olesis. O kiek smarki? Šitą klausimą vis dar užduodu prieš išeidama į sceną.
Justai, Olesis – paprastas malūninkas, kuprotas ir engiamas kitų kaimo gyventojų, tačiau turintis tyrą širdį. Kaip manote ar daug kas pasikeitė nuo tų senų laikų? Žmonės su negalia engiami ar visgi mūsų visuomenė išaugo ir labiau toleruoja savo aplinkoje tokius žmones?
Labai geras klausimas. Yra labai daug skirtingų negalios rušių. Vienos jų fizinės, kitos dvasinės ar psichologinės. Manau, kad engiami yra ne tie, kurie savo negalią pripažįsta ir su ją kovoja, o tie kurie nuleidžia rankas ir pasiduoda, tokių gyvenimas ir negaili. Kuprelio personažas ne toks! Kad ir kas nutiktų – jis bando matyti gerąją gyvenimo pusę.
Justai ir Ingrida, dirbate su garsiu Lietuvos kino ir teatro režisieriumi, Raimundu Banioniu. Pasidalinkite įspūdžiais.
Ingrida: Paprastas žmogus, gerbiantis žodį, mylintis dramą, nemėgstantis nereikšmingų priemonių paperkančių žiūrovą. Dialogas – viso ko esmė. „Šiais laikais mes nemokam girdėti, mums reikia cirko“ kažkada per repeticiją pasakė Raimundas.
Justas: Nesu su juo tiek bendravęs kiek Ingrida, bet tikiuosi kad jis padės visais metodais, kuriuos moka. Esu įsitikinęs, kad išgirsiu perliukų repeticijų metu. Tikrai džiaugiuosi galėdamas susitikti su talentingu režisieriumi.
Dėkoju abiems už mielą ir nuoširdų pokalbį. Justai, linkiu gražios premjeros.
Kalbino Inga Ladygienė
