Ričardo išlikimas buvo tik jo istorijos pradžia. Jis ilgai kovojo su depresija, potrauminio streso sutrikimu ir net trumpu benamystės laikotarpiu, kol sugebėjo pakeisti savo gyvenimą. Dabar 51-erių metų vyras, penkių vaikų tėvas ir mylintis vyras, gyvena Park Sityje, Jutoje.
Pateikiame jo pasakojimą:
Man buvo tik 12 metų, kai mano mama sėdėjo šalia mano lovos nudegimų skyriuje ligoninėje. Buvau sunkiai sužeistas, ir niekas negalėjo patikėti, kad aš vis dar gyvas.
„Vieną dieną sužinosime, kodėl tai įvyko tau“, – pasakė mama.
Šiuos žodžius nešiojausi visą gyvenimą. Manau, kad pagaliau supratau atsakymą. Nors tai buvo siaubinga tragedija ji suformavo mane tokį, koks esu šiandien.
1985 metų rugpjūčio 2 dieną aš ir mano tėtis skridome „Delta“ oro linijų 191 reisu iš Floridos į Kaliforniją. Turėjau dalyvavauti turnyre, Los Andžele. Lėktuvas sudužo bandydamas nusileisti Dalaso-Fort Vorto oro uoste per didžiulę audrą.
Nujautė nelaimę
Aš buvau labai jautrus ir budrus vaikas. Prieš kelionę sapnavau keistus sapnus. Pasakiau mamai, kad jaučiu, jog galime sudužti.
„Nesijaudink, tikimybė vienas iš milijono“, – sakė ji, bet aš buvau teisus.
Prieš nusileidimą nuėjau į lėktuvo tualetą ir veidą sušlapinau šaltu vandeniu, jaučiausi nervingas, nes pro langą mačiau žaibus. Kai grįžau į savo vietą, kažkas man liepė neužsisegti saugos diržo, bet užsiklojau antklodę, kad tėtis ir stiuardesės to nepastebėtų. O tai ir išgelbėjo mano gyvybę.
Lėktuvas patekęs į vėjo šlyties zoną, kliudė automobilį greitkelyje, pralaužė apsauginę tvorą, rėžėsi į vandens bokštą ir sprogo liepsnose.
Sprogimo jėga išsviedė mane iš sėdynės į lauką. Lauke pliaupė kruša, kurios ledai buvo golfo kamuoliuko dydžio.
Reaktyvinės dalys sužeidė mano pilvą. Aš patyriau antrojo ir trečiojo laipsnio nudegimus, kaklo lūžį, abiejų rankų ir kelio girnelių lūžius.
Vienas iš plaučių buvo dalinai subliuškęs. Tėtį ir daugumą kitų aukų atpažino tik pagal dantų įrašus. Iš viso išgyveno 26 žmonės, tarp jų ir aš.
Patyrė daug traumų
Paauglystė buvo chaotiška. Turėjau potrauminio streso sutrikimą. Dušas primindavo audrą ir krušą, o terasoje jausdavau, kad lėktuvas gali bet kada nukristi tiesiai ant manęs.
Nuolat klausiau savęs: kodėl aš likau gyvas, o kiti – ne, ypač mano tėtis? Šis vidinis skausmas truko iki 27 metų. Tuo metu tapau benamiu, nes kažkas pavogė mano pinigus.
Mėnesį miegojau paplūdimyje. Kiekvieną vakarą plaukdavau toli nuo kranto, tikėdamasis, kad mane užpuls ryklys. Nebijojau nieko – išskyrus viltį.
Tačiau vieną dieną supratau: turiu rinktis. Galėjau likti ten, kur esu, arba kovoti. Tada pagalvojau: „Esu pasiruošęs. Aš paliksiu šį paplūdimį ir padarysiu kažką reikšmingo.“
Mano jauniausia dukra Katie tapo mano įkvėpimu kurti verslą. Lėktuvo katastrofos padariniai vis dar jautėsi mano gyvenime, tačiau sužinojęs, kad Katie – kuri turėjo cerebrinį paralyžių ir svėrė mažiau nei 7 kilogramus penkerių metų amžiaus – gali neišgyventi, nusprendžiau veikti.
Ėmėsi verslo
2012 metais įkūriau savo verslą – „Kate Farms“.
Prieš ketverius metus mano sūnus Hunteris man padovanojo apyrankę su užrašu „Lucky F*ck“ („Sėkmingas prakeiktasis“).
Kadaise maniau, kad esu pats nelaimingiausias žmogus žemėje, tačiau dabar apyrankė atspindi mano požiūrį. Ją dėviu kiekvieną dieną.
Negalima pergyventi tokios katastrofos be pasekmių. Tačiau dabar esu dėkingas, kad tai įvyko. Gyvenimo nelaimės gali tapti didžiausiomis sėkmės galimybėmis.
