Gamtos tyrimų centro vyresnysis darbuotojas Eduardas Budrys sako, kad šios vapsvos paplitusios visame pasaulyje, daugiausia Pietų Amerikoje, kur jos būna itin stambios ir medžioja tarantulus.
Mūsų kraštuose vapsvos būna smulkesnės ir dažniausiai jų aukomis tampa vorai „kryžiuočiai“. Įdomu, kad šis vabzdys auką sudoroja ne savo reikmėms, o vaikų mitybai.
„Pirmiausia vapsva vorą paralyžiuoja, nutempia jį į urvelį arba į paties voro slėptuvę, padeda ant jo pilvelio kiaušinį ir užkasa. Išsiritusi lervutė savaitę minta voru. Vėliau susisuka kokoną ir žiemoja. Pavasarį virsta lėliuke. Didelė vapsva gyva nektaru“, - įdomybes apie vabzdį pasakojo specialistas.
Jis teigia, kad voravapsvės prieš vorą laimi beveik visas kovas: „Tai yra specializuotas voro plėšrūnas, medžiojantis savo grobį. Tos vapsvos, kurios vorams pralaimėdavo, natūraliai išnyko.“
E. Budrys pasakoja, kad vapsva išskiria baltyminės sudėties skystį, kuris užblokuoja voro nervinę sistemą ir jį paralyžiuoja. Tačiau skirtingi rūšies atstovai turi vis kitokius nuodus.
Lietuvoje paplitusios vapsvos iš molio gamina ąsotėlius ir paralyžiuotus vorus tempia į juos. Padėjusios ant voro kiaušinį, ąsotėlį užlipdo visokiausiomis šiukšlėmis.
Faktai apie voravapsves:
Voravapsvės gyvena vienos, nėra bendruomeninės kaip širšės.
Kiekviena patelė pasidaro savo lizdą, jame dažniausiai vieną kelią.
Lietuvoje yra 3-4 gentys, kurios lizdui naudoja plyšius, skylutes, pasidarydamos keletą takelių.
Mūsų krašte gyvenančių stambių voravapsvių patelių dydis 12-13 milimetrų.
Gyvena šiek tiek ilgiau nei metus.
Lietuvoje yra apie 50 rūšių voravapsvių.
Mėdžioja bėgdama žeme.
Voravapsvės savo lervai sumaitina vieną vorą.
Voras už voravapsvę turi būti tris kartus didesnis pagal svorį tam, kad lervutė galėtų užaugti.
Kai kurios rūšys vorus medžioja tiesiog jų tinkluose, ten padeda kiaušinį ir palieka.
Suaugusios patelės ir patinai minta nektaru.
Vorus medžioja tik patelės.
