Kasdien prapliumpantis lietus primena apie Jonines. Matyt, stebuklingam paparčio žiedui reikia drėgmės. Taip susiklosto reikalai mūsų tėvynės padangėje, kad artėjant vasaros lygiadieniui be lietaus neapsieiname. Panašu, kad prasidėjus klimato kaitai net Septyni broliai miegantys pakeitė savo veiklos grafiką. Iki liepos 10-osios dar yra žiupsnelis laiko, tačiau... čia Lietuva, čia lietūs lyja... Kaip nepadėkosi Eduardui Mieželaičiui už tokį tikslų mūsų geografinės erdvės įprasminimą.
Etnologų teigimu, Septynių brolių miegančiųjų dienos pavadinimas kilęs iš legendos apie septynis brolius, stačiusius šventovę Kijeve (ar ne iš čia mūsų simpatijos Julijai Timošenko dailiai supintai lininei kasai?), o paskui užmigusius ir miegančius iki šiol. Senovėje buvo tikima, kad, jei šią dieną be perstojo lyja, tai lietus lis ir dar septynias dienas, o gal net ir septynias savaites. Taigi Lietuvoje lyja ir prieš brolius, ir po brolių. Ištuštėjusiuose Lietuvos kaimuose sunku juos surasti, kad po pašalpų gavimo baliaus galėtum juos pažadinti ant slenksčio stovinčiai Joninių šventei.
Dažnas perkame loterijos bilietus vildamiesi netikėtai praturtėti. Per Jonines turėsime puikų šansą dar kartą patikrinti savo galimybes. Sakoma, kad radę paparčio žiedą irgi tampa laimingi. Apie didelius turtus šioje vietoje nekalbama, matyt, ne piniguose laimė. Lietuviai nuo seno paparčio žiedo eidavo ieškoti vidurnaktį. Buvo manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis. Ai, kokia paskata pradėti verslą arba bent jau tapti kokio vietinio politiko patarėju.
Verta žinoti, kad paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Bet koks lietuvis tiek ilgai iškentės? Raukite su šaknimis, gal pavyks pasisodinti šiltnamyje ar kolektyviniame sode. Kodėl papildomai nepradėjus verstis paparčio žiedo šaknų nuoviru? O gal šiek tiek palaukite, kol švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės..? Gobšumas nėra dorybė – galite likti ir be šaknų, ir be žiedo.
Birželio 24 d. išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki. Šis moterų šventinis darbas vadintas kupoliavimu. Dabar, kai bet koks importinis žiedlapis yra brangus, prasmingai praleistas moteriškas pusdienis gali teigiamai atsiliepti šeimos biudžetui. Nors širdelė ne avelė – šieno nepaduosi.
Netekėjusios merginos šį vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Dėl lino drabužių dabar mergaitėms vargti neverta. Kažką panašaus galite rasti bet kurioje padėvėtų rūbų turgavietėje. Kiek kebliau su vainikais. Iš dirbtinių gėlių dar niekas nepina – paskubom nenusipirksi. Teks naudotis tradicijų patirtimi. Todėl primename, kad vainiką ano amžiaus merginos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų, o nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas ir vaikščiodavo išdidžiai. Taip, kaip laimėję aukso puodą.
Merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus. Buvo manoma, kad jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo. Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro. Dar vienas įdomus spėjimas merginoms: patariama prieš vidurnaktį iškasti darže gabalėlį velėnos ir jį apversti. Iš ryto pasižiūrėti į tą apverstą velėną, koks iš jos išlenda vabaliukas: jeigu pilkas – vyras bus neturtingas, paprastas; jeigu margas – vyras bus valdininkas arba kariškis; jeigu žalias – ūkininkas. Stenkitės bet kokia kaina iš velėnos ištraukti bet kokį margą gyvį, nes valdininko gaunami kyšiai yra papildoma jūsų būsimos šeimos gerovė.
Daug kalbama apie stebuklingą Joninių nakties rasą. Ją surinkus reikia duoti karvėms, kad būtų pieningos (o kur dėti premiksus?), pabarstyti į daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės (kaip čia dabar be salietros ir decio?). Senamadiškas patarimas nuogiems pasivolioti rasoje irgi turi įgyti naują prasmę. Pasikvieskite nors šiokį tokį fotografą. Gal pavyks atsidurti ant žurnalo viršelio. Jeigu netapsite žvaigžde, tai nors savaitę kitą turėsite intymių pasiūlymų – nebus nuobodu gyventi. Sakoma, kad per Jonines tris dienas besivoliodami pievose žmonės netgi atranda savo antrąją pusę, žinoma, jei neužsuka po to išgerto alaus bambaliuose. Tarkime, nenusifotografavote, neradote antros pusės. Nesižudykite. Pakramtykite užgesusio Jonių laužo anglių. Ne nuo nevilties, bet nuo sutrikusios skrandžio veiklos anglis tikrai padeda.
Dabar laikas, kai mes tampame Jonniių lietaus debesimis. Lyja slaptomis mūsų mintimis ir svajonėmis. Nepameskime jų, šokinėdami per šventinius laužus.
Eugenijus Skipitis
