Kaip šiandien gyvena Laimonas Pautienius – garsiausias Lietuvos baritonas?
Nesu tikras, ar esu garsiausias (šypsosi). Bet taip ir gyvenu – kelionėse, ant ratų. Mintyse jau tik atostogos, todėl labai laukiu paskutinio spektaklio. Galbūt atsiras keletas laisvų savaičių – tada iš Vokietijos grįšiu į tėviškę, Merkinę. Ten visada atsiranda darbų ir smulkmenų, kurias reikia sutvarkyti. Štai dabar pats įrenginėju baseiną. Norite, nuotrauką parodysiu? Labiausiai atsipalaiduoju ką nors remontuodamas. Man įdomu kažką daryti savo rankomis – net nesvarbu, kaip padarysiu, bet užtat pats. Be to, juk Merkinėje puiki gamta, daug ežerų – tenai labai gražu.
Ar nesunku nuo viso to atsitraukti ir gyventi bei dirbti Vokietijoje? Juk pratęsėte kontraktą jau tretiems metams.
Iš pradžių važiavau bijodamas, nors mane seniai ragino vykti, tik vis atsisakinėdavau. Paskui sūnus paaugo ir ryžausi. Skųstis nėra ko, tačiau didesnė atsakomybė kainuoja daugiau nervų. Išvis opera – kova už būvį. Juk Vokietijoje atvažiavusių dainininkų yra daugiau nei pačių vokiečių – iš Rytų Europos, Amerikos. Tačiau ir rinka didelė – praktiškai kiekvienas miestas turi po operos teatrą.
Kita vertus, ir ten, ir čia į tave pradedama žiūrėti pro padidinamąjį stiklą. Gerai, kad užsimiršti darydamas tai, kas geriausiai išeina.
Tačiau atrodote labai santūrus. Jus suerzinti turbūt sunku?
Šiaip esu ramus, nekonfliktiškas, visai neturiu priešų – praktiškai nė vieno. Manau, kad nesu kam nors priešas. Net kai supykstu – priekaištus nutyliu, viską laikau savyje. Man laimė – ramybė, tam tikras saugumas. Gal todėl mano gyvenimo kelias – gana tiesus, didelių kryčių ar duobių tarsi ir nebūta – nebent emocinių. Pavyzdžiui, buvo sunku prisiversti dirbti po tėvo, sesers mirčių – o vis tiek turėjau dainuoti spektaklyje. Beje, vienas sesers sūnų šiemet baigė dainavimą. Jis nuo pat mažens apie tai svajojo, gal ir į mane viena akimi pasižiūrėdavo – o juk aš į operą visiškai atsitiktinai, neplanuotai atėjau.
O kuo jūs norėjote būti?
Labai troškau būti gydytoju – planavau tai nuo antros klasės! Tačiau nepavyko – stojant pritrūko balų. Taip gyvenimas ir nunešė šalin nuo medicinos ir ji liko tokia neišsipildžiusi svajonė. Dabar daugiausia, ką galėčiau nuveikti šioje srityje, tik kraujospūdį pamatuoti ar vaistų suleisti. Bet nesigailiu – esu patenkintas tuo, ką šiandien darau. Negaliu savęs girti, bet sekasi neblogai. Niekada ateities į priekį labai neplanuodavau, labiau gyvendavau šia diena. Nes neretai kažkas atsitinka ir įvykiai pasuka sava vaga.
Ar ilgiau gyvendamas Vokietijoje neperėmėte legendinio vokiško planavimo ir tikslumo?
Nors ilgokai ten gyvenu, vokiški įpročiai man nelabai patinka – ypač patogumo troškimas. Atsimenu, tik atvykus mus nusivežė į tokį parką, vasaros sezono uždarymo šventę. Joje dalyvavo 10–15 tūkstančių žmonių. Mes, lietuviai, pasitiesėme ant žolės antklodę, o vokiečiai atsigabeno didžiausius, patogiausius baldus, išskleidžiamus suolus – kad jau būtų visiškai patogu klausytis muzikos. Tik nuskambėjo paskutinis akordas ir jie, tvarkingi žmonės, iškart suskubo vežimėliais tuos baldus vežti, į automobilius krauti. Jiems taip įprasta, bet man kažkodėl atrodė truputėlį juokinga. Beje, su vokiečiais nelabai bendrauju ir vokiškai laisvai nekalbu. Juk repeticijos dažniausiai vyksta angliškai. Daugiausia bendrauju su arčiau gyvenančiais lietuviais.
Ar vienišas svetimoje šalyje nesijaučiate? Juk ten gyvenate nuomojamame bute, artimieji – čia, Lietuvoje.
Ne, nesijaučiu. Mėgstu būti vienas. Kai būnu vienas, pailsiu. Nesu labai daug bendraujantis ir daug šnekantis žmogus, mane prakalbinti išvis sunku. Nesu ir atviras – net artimiems žmonėms nieko nesakau. Tokia mano prigimtis. Užtat grįžus namo mama mane vis ragina – tai tu šnekėk, pasakok...
Daug nekalbate, bet gal užtat dažnai dainuojate – pavyzdžiui, duše?
Ne, duše nedainuoju. Išvis niekur, išskyrus teatrą, nedainuoju, nors daug kas prašo. Kodėl? Na, juk tai darbas – ir jis nėra nei labai lengvas, nei paprastas.
Ką kūryboje jums sunkiausia ištverti?
Kartais būna, kad nieko nesinori daryti, tarsi ištuštėji. Jau lyg reikėtų laiko sugrįžti į save, iš naujo prisipildyti, bet esi priverstas dirbti. Gal dabar tempas kiek sumažėjo, bet rekordas – per sezoną sudainuoti 96 spektakliai! Kartą, prieš septynerius metus, sėdau ir suskaičiavau visus savo spektaklius. Nuo to laiko staigiai jų kiekį sumažinau, nes tai milžiniškas emocinis krūvis. Supratau, kad gyvenime reikia save truputį patausoti. Kitaip ateina laikas, kai jau nieko nesinori, visko per daug ir niekas nebeįdomu. Apima tokia vidinė tuštuma, nors fiziškai lyg ir neblogai jautiesi.
Ar šlovė jums gyvenime svarbi?
Svarbi, bet ne toji, afišuojama. Ji svarbi sau, bet ne kitiems. Ir galbūt ją tiksliau būtų vadinti ne šlove, o pergale.
Greitai Vilniuje operoje atliksite Eugenijaus Onegino partiją. Kodėl visą laiką norėjote ją sudainuoti?
„Eugenijus Oneginas“ – viena pirmųjų operų, kurias apskritai pamačiau ir susižavėjau. Be to, man labai graži ten skambanti muzika, man patinka, kad šioje operoje yra ką veikti – ir vaidybiškai, ir emociškai, ne vien atsistojus dainuoti. Ir charakteris įdomus, ir pačią partiją buvau paruošęs jau daugiau nei prieš dvejus metus. Tik laukiau, kada galėsiu ją padainuoti, nes repertuare Lietuvoje tuo metu jos nebuvo.
„Eugenijus Oneginas“ – audringos meilės istorija. Kokia jums pačiam yra meilė – audringa, rami, švelni?
Esu ramus, tačiau meilę suvokiu kaip audringą. Mat vyras moters niekada iki galo nesupranta ir, manau, nesupras. Labai jau skirtingi pradai, prigimtys. Todėl rašytojai ir kompozitoriai šitiek šimtmečių iš meilės srities ir sėmėsi tiek dramatizmo – juk žmonių santykiai per amžius buvo ir liko tokie patys, nepakitę. Jokio skirtumo – aštuonioliktas, devynioliktas amžius ar šiandiena.
Vis dėlto tai visai netrukdo man su savo žmona Vilija susituokus gyventi jau 19 metų. Bet net ilgai kartu gyvendamas moters iki galo nesuprasi – turbūt tai tiesiog neįmanoma. Tačiau sugyventi galima.
Irena Kamičaitienė
