Solistas Liudas Mikalauskas teigia, kad svarbiausia žmogui rasti mėgstamą darbą. Tuomet gyvenime imame siekti profesinio tobulėjimo, o ne finansinių galimybių.
– Ką jums, Kauno muzikinio teatro solistui, suteikė patirtis, sukaupta televizijos projektuose? – „Balsas savaitė“ paklausė L. Mikalausko.
– Visi trys projektai, kuriuose teko dalyvauti, buvo skirtingi ir suteikė kitokios patirties. „Triumfo arka“ – pirmasis televizijos projektas, į kurį ėjau tikėdamasis įgyti profesinių žinių. Neslėpsiu, viešumas labai padėjo mano ir kitų dalyvių karjerai. Pasipylė darbo siūlymai, kiekvienas teatras nori turėti žinomą veidą, kuris traukia žiūrovus.
Mane kviečia į įvairias televizijos laidas, tačiau stengiuosi kiek galėdamas atsirinkti tas, kuriose man patiktų filmuotis ir galėčiau daryti ką nors profesionalaus.
Projekte „Šok su manimi“ sutikau dalyvauti, kad išmokčiau judėti scenoje. Nesitikėjau, kad bus taip sunku – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Repetuodavome kasdien po kelias valandas, jausdavau nuolatinę įtampą, todėl neišvengdavome ir konfliktų su šokių partnere Gintare Slausgalviene. Vis dėlto didžiausiu iššūkiu galėčiau pavadinti konkursą „Chorų karai“.
Reikia būti taktiškam
– Sunku vadovauti būriui jaunųjų talentų?
– Reikia rasti kalbą su visais: dainininkais, chormeisteriu, choreografe. O su menininkais būtina bendrauti taktiškai, subtiliai įvardyti klaidas, kad nesugriautumei noro tobulėti. Šiame projekte pasitikrinau savo, kaip būsimo pedagogo, sugebėjimus. Įsitikinau, kad kantrybės neturiu labai daug, tačiau tikiuosi, jog bėgant laikui išsiugdysiu šią savybę.
– Televizijos projektai davė daug naudos, o ar tai paskatino tautiečius domėtis klasikine muzika?
– Tuo metu, kai vyko projektas „Triumfo arka“, man atrodė, kad šios laidos niekas nežiūri, bet iš tiesų stipriai klydau. Po filmavimų neįtikėtinai išpopuliarėjo klasikinė muzika. Dabar galime vaikščioti iškėlę galvas ir nesivaržyti, kad esame operos solistai. Būtent po projekto į Lietuvos nacionalinę filharmoniją ėmė plūsti žmonės, o aš net nuvykęs į užsienį visiems didžiuodamasis pasakojau, koks sėkmingas Lietuvoje buvo „Triumfo arkos“ debiutas ir kiek naudos davė televizijos žiūrovams.
Pastebėjau, kad visi projektai, kuriuose dalyvavau, buvo vertingi kultūriškai – vis daugiau žmonių, užuot vakarais sėdėję prie televizoriaus ekrano, eina mokytis šokti ar dainuoti chore. Nors šie užsiėmimai yra mėgėjiški, vis dėlto tai šiokia tokia kultūra. Tuo labai džiaugiuosi.
Užsienis nevilioja
– Po sėkmingų pasirodymų Lietuvoje nekilo noras jėgas išbandyti užsienyje?
– Nemažai sulaukiu siūlymų koncertuoti svečiose šalyse. Išvykti iš Lietuvos ilgesniam laikui tikrai nežadu. Turiu mėgstamą darbą, savo klausytojų, man čia gera.
– Finansinės galimybės nevilioja?
– Esu ne iš tų žmonių, kurie viską matuoja pinigais. Man skaudu, kad vis daugiau tautiečių palieka Lietuvą. Neskubu dėl to kaltinti valdžios, už savo gyvenimą pirmiausia atsako pats žmogus.
– O ką daryti tiems, kurie negali išgyventi?
– Deja, iš savo draugų vis dažniau išgirstu, kad jie ruošiasi išvykti į Didžiąją Britaniją, Airiją. Manau, rasti nišą juodam darbui lengviausia. Daug sunkiau rasti savo kelią, mėgstamą veiklą.
Jei darbas tau tikrai teikia džiaugsmo, neskaičiuoji, kiek už tai gauni. Ir Lietuvoje galima susigalvoti daugybę veiklos. O jei kas nors nesiseka, vadinasi, arba ne ta kryptimi einama, arba įdėta per mažai darbo.
– Jums užtenka to, ką jau pasiekėte?
– Esu patenkintas tuo, ką turiu, tačiau sustoti nežadu. Mėgstu muziką, stengiuosi nuolat tobulėti, mokausi, repetuoju. Esu toks užsiėmęs, kad kartais po koncertų, pristatymų, kai sulaukiu naujų siūlymų, tiesiog knieti pasakyti: „Palikite mane ramybėje, noriu pailsėti!“ Tačiau tai tik nuovargis, silpnumo akimirka. Neįsivaizduoju gyvenimo be scenos.
