Nuoširdi, moteriška ir šilta man pasirodė griežtoji muzikos pedagogė, prodiuserė ir populiariosios merginų grupės „Studentės“ vadovė bei mokytoja Laima Lapkauskaitė. O mūsų pokalbis – be jokių tabu, menkiausio bandymo išsisukti nuo nepatogaus klausimo. Man net pasirodė, kad garsiai moteriai nepatogių klausimų ir atsakymų iš viso nėra...
Prie jūsų vardo ir pavardės spaudoje dažnai galima rasti epitetus „griežtoji“, „reiklioji“. Gal tai tik kažkieno suformuotas stereotipas? Ar iš tiesų tokia esate?
Manau, kad esu seno kirpimo žmogus, kuris jei kažką daro, tai iki galo, ir dirba gal ne tiek dėl pinigų, kiek iš idėjos – iš čia turbūt ir tas didžiulis mano reiklumas. Man nepriimtini jokie vėlavimai – net minutė. Nesuprantu, kaip žmogus kažką prižadėjęs padaryti iki galo, nesilaiko duoto žodžio. Gal kaltas ir mano auklėjimas, nes gyvenime turėjau labai griežtus muzikos mokytojus, kurie ne tik mokė muzikos, bet ir padėjo suprasti, kad kažko pasiekti galima tik disciplina ir atkakliu darbu. Visą gyvenimą iš savęs vis reikalavau – siekiau mokytis kuo geriausiais pažymiais, būti pirmūne arba baigti mokslus pagyrimu. Tokių pat puikių rezultatų visada siekiu ir darbe. Gal reiklumas tiek man įaugęs į kraują, kad nė nepastebiu, jog kartais imu varginti žmones. Štai Marius Jampolskis man pusiau juokais, pusiau rimtai kartą paaimanavo, kad jį labai spaudžiu. „Nebeatlaikysiu“, – sako. Na, o tas mano griežtumas... Juk dirbu su vaikais, jei nebūčiau griežta, ant galvos užliptų... Kita vertus, jaučiu, kad su metais darausi „minkštesnė“, nebe tokia žiežula (juokiasi).
Kad dirbant su vaikais reikia griežtumo, nė neabejoju. Bet iš kur semiatės kantrybės? Kai skambinau jums telefonu, vos galėjome susikalbėti – baisus triukšmas...
Buvo susirinkę patys mažiausi mano mokiniai, nuo trejų metų. Labai smagu ir įdomu su jais dirbti, nes jie dar tikri, nuoširdūs... Iš tiesų su vaikais reikia ir griežtumo, ir kantrybės, ir fizinės sveikatos, nes dirbu be poilsio, bet užtai kiek gerų emocijų patiriu... Kartais pamąstau, kad kada nors ateis laikas, kai galbūt atsisakysiu darbo pramogų versle, bet su vaikais būtinai dirbsiu.
Sakoma, kad griežtas ir reiklias mokytojas mokiniai įvertina tik baigę mokyklą. Ar galite tai patvirtinti?
Man pats didžiausias įvertinimas, kai mano mergaitės, jau pradėjusios kažkur dirbti, skambina ir dėkoja, su pasididžiavimu pasakoja, jog darbdaviai jas giria už darbštumą ir atsakingumą. Džiugu girdėti, kad mano išugdytas pareigingumas padeda gyvenime.
Kad „Mokinukėms“ buvote labai griežta, merginos ne kartą yra pasakojusios. Ar ir „Studentes“ laikote suspaudusi tokiame pat griežtame kumštyje?
Tikrai nebėra to muštro, kaip tada, kai mergaitės dar buvo vaikai. Gal man norėtųsi, jog jos klausytų manęs taip, kaip anksčiau, bet puikiai suvokiu, kad jos jau užaugo. Vis dažniau merginos man pasako savo nuomonę. Net pastabų tenka išgirsti. Drąsiausia Irūna, nes ji asmenybė, jaučia savo vertę, todėl visai nekeista, kad kartais pasako: „Vadove, o man atrodo taip...“ Aš suklūstu, susimąstau. Ir pati jų nuomonės vis dažniau atsiklausiu. Štai šitaip po truputį keičiasi mūsų bendravimas. Aš irgi su metais keičiuosi, suprantu, kad kartais galiu klysti.
Jau daug metų sukatės pramogų versle. Turbūt teko pažinti įvairias jo puses.
Darau tai, kas man artima, miela širdžiai. Man labai patinka kurti miuziklus, muzikinius spektaklius, savo darbe atrasti vis kažką naujo ir įdomaus. Tai tarsi į priekį vedantis variklis. Šiuo metu labai daug gerų emocijų teikia darbas su Irūna ir Mariumi. Labai džiaugiuosi susipažinusi su Mariumi, nes gavau iš jo daug reikalingų patarimų, aktorinių žinių. Tai šviesioji darbo pusė.
Bet negaliu slėpti, kad kartais iš tiesų nusvyra rankos, kad toje srityje, kurioje jau daugelį metų sukuosi, ne visuomet vertinamas profesionalumas. Mane trikdo, kad scenai šiandien dažnai tereikia tik skandalų ir žmonių, kurie tuos skandalus keltų. Aš juos vadinu scenos klounais. Mano mergaitėms, kurios nuo ketverių metų gyvai gali atlikti bet kokį kūrinį, ne kartą prieš nosį buvo užtrenktos koncertų užsakovų durys, paaiškinus, jog jos nėra įdomios, nes ne itin seksualios išvaizdos. Taigi ne profesionalumas šiandien reikalingas, o gražios kūno formos, įspūdingi biustai. Nei man, nei mergaitėms tokie dalykai nepriimtini, todėl lieka dirbti savo darbą, daryti viską taip, kaip mums atrodo geriausia, kaip suprantame muziką, sceną, profesionalumą ir... koncertuoti savai auditorijai.
Vis dėlto į kai kurias provokacijas leidžiatės. Erotiškų Irūnos nuotraukų yra buvę ant žurnalų viršelių.
Taip, leidžiamės, bet tos nuotraukos visada pirmiausia praeina mano cenzūrą. Jeigu man gražu, jei pati mergina nemato nieko tokio, dėl ko jai prieš save kada nors bus nesmagu, kodėl gi ne. Irūnos nuotraukos ant žurnalų viršelių man gražios. Iš nieko dar nesu girdėjusi, kad tose nuotraukose yra kažkas negražaus.
Labai įdomu, kokia esate gyvenime. Nuo pat gimimo gyvenate Suvalkijoje. Ar turite tikros suvalkietės bruožų, ar esate taupi?
Taupyti visai nemoku, net atvirkščiai – esu labai išlaidi. Jeigu tik turiu pinigų – visus vaišinu. Labai mėgstu pirkti dovanėles pažįstamiems, mieliems žmonėms. Ypač mėgstu dovanoti be ypatingos progos – vien todėl, kad nudžiuginčiau. Kad ir pirmosios pavasario dienos arba paskutinės vasaros dienos proga... Man malonu dovanoti ir tikrai negaila pinigų, negyvenu vien dėl jų.
Esate sakiusi, kad daugiausia laiko praleidžiate ne Marijampolėje, o Vilniuje, arba ant ratų. Ar niekada negalvojote pakeisti gyvenamosios vietos?
Buvo visokių minčių, net buvau pradėjusi ieškotis buto, bet paskui apsigalvojau. Esu gimusi po Vėžio ženklu, todėl man, kaip ir visiems šio ženklo atstovams, gyvenime labai sudėtinga kažką keisti. Mano gimtasis miestas – Kybartai. Marijampolės niekada nemėgau, bet pats gyvenimas čia atvedė, susigyvenau su žmonėmis ir vieta pasidarė miela. Čia labai gera pailsėti po didelio miesto triukšmo, grįžtu lyg į kokią ramybės oazę. O tos ramybės kartais taip reikia...
Kalbėjomės apie reiklumą. Ar ir namuose esate sau tokia pat reikli, pedantiška? Gal bent buityje leidžiate sau patinginiauti, gal kartais pamirštate nušluostyti dulkes?
Na, dulkės mano namuose dažnai būna nešluostytos, nes pati juose esu retas svečias. Aš ir automobiliu gana dažnai važinėju neplautu. Man kartais dėl to net gėda, bet nerandu laiko užsukti į plovyklą. Jeigu ne laiko trūkumas, tokių dalykų nebūtų, nes man patinka ir švara, ir tvarka, ir buities darbų nė kiek nesibaidau, atvirkščiai – dirbdama pailsiu. Neseniai turėjau vieną laisvą šeštadienį, turbūt vienintelį tokį per pusmetį. Taip džiaugiausi, kad galiu neskubėdama tvarkytis namuose. Šluostau dulkes, ir man taip gera, taip smagu – nušluostau, pasižiūriu iš šono, dar kartą pašluostau (juokiasi).
Gyvenate viena. Ar vienatvė kartais neslegia?
Esu ir viena, ir vieniša, ir kartais dėl to būna labai liūdna, bet su savimi dirbu, mokausi susitaikyti, nes žinau, kad kitaip nebus.
Esate graži ir įdomi moteris. Ko jau ko, bet vyrų dėmesio jums neturėtų trūkti, nebent pati jo nenorite ir neieškote nei draugystės, nei meilės.
Neieškau ir niekada neieškosiu. Esu išdidi moteris. Apskritai, labai abejoju, ar gyvenime ką nors sutiksiu. Visi normalūs vyrai jau seniai sukūrė šeimas. Nesakau, kad nesulaukiu jokio vyrų dėmesio, skambučių. Tačiau visa tai tiek nerimta, kad lieka iš tų skambučių ir žinučių tik pasijuokti. Nesutinku tokio vyro, kuris bandytų susipažinti taip, kaip ir dera vyrui – vyriškai, o taip pat būtų vertas mano dėmesio. Na, jei tikro vyro nėra, vadinasi, nereikia jokio...
Ne taip seniai jums suėjo penkiasdešimt. Kaip tik po jubiliejaus esate sakiusi, kad labai sunku priimti tokį metų skaičių. Kodėl? Juk niekas jums tiek metų nė iš tolo neduotų – ir vidumi, ir išore esate labai jaunatviška.
Gal psichologiškai taip save nuteikiau, nė nežinau. Bet tuomet, kai stuktelėjo tas apvalusis skaičius, atsisukau atgal ir taip liūdna pasidarė – juk nepasisekė sukurti šeimos, nors visada jos norėjosi, ir vaikus labai myliu, o jų neturiu. Tik dabar aiškiai pajutau, kokia esu viena, kai visos mano draugės jau turi vaikų, anūkų, ir jų namuose prie Kalėdų ar Velykų stalo susėda visa didelė šeima. Užtai labai bijau senatvės, bijau susirgti, nes neturiu nieko, į ką galėčiau atsiremti. Matyt, dėl to ir apninka liūdesys...
O ar savo gimtadienius švenčiate? Ar jums tai svarbi šventė?
Visada švęsdavau gimtadienius, net turiu savų gimtadienio tradicijų – švenčiu gamtoje, prie Vištyčio ežero. Na, o jubiliejų švenčiau ypač linksmai – susirinko draugai, nusileido „cepelinas“ (oro balionas) ir mane paskraidino. Gimtadienio šventė taip pat buvo labai įspūdinga, linksma ir smagi. Po to tariau sau, kad daugiau gimtadienių nebešvęsiu ir per kitą niekam nieko nebesakiau, neskambinau, nekviečiau. Ir iš tos minios, kuri mane sveikino per jubiliejų, atsirado vos keletas žmonių, kurie prisiminė. Aišku, buvo liūdna. O paskui numojau ranka.
Kai kurie psichologai teigia, kad žmogus subręsta du kartus per gyvenimą. Pirmą kartą dvidešimties, antrą – penkiasdešimties. Nežinia, ar tai tiesa, todėl noriu paklausti, kokių pasikeitimų savyje pastebite bėgant metams?
Visuomet labai pasitikėjau žmonėmis ir vis stengdavausi kuo tik galėdama padėti tiems, kuriems, mano supratimu, reikėjo pagalbos. Jei tik reikėdavo kažkam ištiesti ranką, ištiesdavau pirmoji. Bet dabar jau nebesu tokia altruistė, gerai pagalvoju, ar tikrai to reikia. Esu ne kartą patyrusi, kai tiesiu tą ranką, tiesiu, o po kurio laiko vietoj dėkingumo gaunu antausį. Tik neseniai supratau, kad viskas dėl to, jog per daug idealizuoju žmones, per greitai pamilstu ir patikiu. Tokios patirtys pamoko, kad neverta gyventi dėl kitų, niekada nereikia savęs atiduoti visos.
Turbūt kalbate ir apie finansinę paramą, juk ne kartą esate rėmusi savo mokinius...
Tikrai ne visada vertėjo tai daryti, nes dabar matau, kad tie mokiniai, dėl kurių negyvenau ir nesiaukojau, daug dažniau mane prisimena ir labiau gerbia nei tie, dėl kurių daug aukota.
Elvyra ŽVIRBLIENĖ