Žmonės, einantys priešinga nei didžioji visuomenės dalis kryptimi, visuomet atkreipia į save dėmesį, bet norint, kad tave pastebėtų dauguma – to neužtenka. Visgi, kuomet asmuo puikiai supranta, ką ir kodėl jis daro, kokį tikslą, prasmę turi jo veikla, yra sąmoningas ir atsakingas ne tik už save, bet ir bendaminčius, jis gali sudominti ir suburti. Kūrėjai, kurie supranta, kad greta talento reikia dar daugiau darbo, kurie ieško naujų išraiškos formų ir kontakto su publika, turi šansą būti pamatyti ir išgirsti, nesvarbu kokiu laiku jie gyventų.
Žygimantas Kudirka muzikos scenoje ir hip-hopo kultūroje žinomas kaip Messiah arba Mesijus. Kalbėdamas apie muzikinę veiklą, jis apibūdina save kaip vokalistą, kuris aplink save suburia įvairius žmones. „Yra solo pasirodymai, šešių žmonių gyvos muzikos kolektyvas „Messiah goes mad orchestra“ levituojantis kažkur tarp repo, džiazo ir pankroko, taip pat elektroninės muzikos projektas „o!“, kuriame nagrinėjame klubinės muzikos ateitį. 2006 m. išleidau pirmąjį savo albumą“, ‒ vardina jis.
Žygimantas „Mesijus“ Kudirka (nuotr. Dariaus Jurevičiaus)
Šiuo metu Žygimantas pragyvena iš reklamų kūrimo. „Ilgus metus dirbau įvairiuose leidiniuose, kur tik nedirbau, tik Balsas.lt nedirbau. Televizijose taip pat buvau, o šiuo metu sukuosi reklamos srityje. Tai irgi savotiška saviraiškos forma, kurioje matau įvairių galimybių“, ‒ savo darbą apibūdina jis, pridurdamas, kad tai nėra prievartinė veikla.
Trečioji kryptis, anot kūrėjo, yra „slam“ poezija. „Tai naujas judėjimas, kurį atvedėme į Lietuvą. Pasauliniu mastu jis nėra toks naujas ‒ prieš tris dešimtmečius prasidėjo Amerikoje. Kas tai yra ir kuo tai skiriasi nuo ankstesnių mano vardintų veiklų? Tai atliekamoji poezija, nebėra muzikos ar vaizdo kaip reklamoje ‒ tik žmogus ir tekstas“, ‒ kalbą apie „slam“ poeziją pradeda Žygimantas. Vienas iš šiuolaikiškų poezijos skaitymų iniciatorių Lietuvoje savo pseudonimu šioje scenoje pasirinko savo pavardę, taip slemo dalyvių gretose atsirado Kudirka.
„Čia pats autorius eina į sceną, nesvarbu kur, kad ir bare ar kitoje neformalioje ar formalioje erdvėje ir pasako ką galvoja. Nėra jokios cenzūros ar kitokio „kampų gludinimo“, jokios baimės susigadinti reputaciją ‒ čia kiekvienas autorius pats skaito savo tekstą ir daro tai išraiškingai. Tai yra „raiškusis skaitymas“, tik jeigu mokyklose visi raiškųjį skaitymą įsivaizduoja kaip patetišką kažkokio klasiko eilių skaitymą pakiliu tonu, tai „sleme“ tai būtų visiškai nuoširdus (žodžio) „spjūvis“ klausytojams“, – intriguoja jis.
Kokios svarbiausios šių „slam“ poezijos skaitymų taisyklės?
Nors slemas deklaruoja visišką laisvę, bet taisyklės apibrėžiančios jį kaip platformą visgi yra. Dalyvauti gali bet kas, tereikia tik užsiregistruoti, o skaitymams keliamos taisyklės yra paprastos ‒ visų pirma, pasirodymas negali viršyti trijų minučių, tam kad žiūrovai nepradėtų nuobodžiauti klausydami kokio nors egocentriško poeto.
Taip pat, negalima naudoti muzikos instrumentų ar kitų atributų, kostiumų, nes tai ne teatras, ne muzikinis pasirodymas ir ne dainuojamoji poezija. Taip pat, dalyviai turi skaityti savo tekstą, tai labai svarbu. Žmogus nesislepia už teksto, o pasirodo toks, koks jis yra ‒ išeina į tribūną ir pasako viską, ką galvoja.
Ar „slam“ poezija turi lietuvišką pavadinimą?
Terminas nėra verčiamas, mes bandome „legalizuoti“ žodį „slemas“ su raide „e“. Kodėl gi reikėtų baimintis tų tarptautinių žodžių ar nelietuviškos žodžio kilmės? Galima įvardinti, kad tai yra ir „atliekamoji poezija“, bet tai yra jau slemo apibrėžimas. Kodėl tie skaitymai Amerikoje buvo pavadinti „slam poetry“ ar tiesiog „slam“? Tas žodis neatbaido žmonių, taip kaip šiais laikais visus atbaido žodis „poezija“.
Akimirkos iš „slam“ poezijos skaitymų (nuotr. Dariaus Jurevičiaus)
Dabar visi žodžiui „poezija“ turi kažkokią fobiją, o „slam“ yra kur kas progresyvesnis, šiuolaikiškesnis žodis, vos ne sportinis terminas. Jis ir nurodo, kad tai nebus nuosaikios poezijos skaitymai, o išraiškingi, kupini aistrų vakarai. Slemus taip pat apibrėžia ir sporto varžybas primenančios taisyklės – žiūrovams atsitiktine tvarka išdalinamos balų kortelės, kurias jie kelia už poetus, kurie jiems patiko ar nepatiko.
Taigi tai yra savotiškos varžybos?
Taip, visi dalyviai varžosi tarpusavyje, į tolimesnį etapą „atkrintamųjų varžybų“ principu išrenkami geriausi. Galiausiai lieka du žmonės, o nugalėtojas renkamas sprendžiant pagal žiūrovų sukeliamą triukšmą. Nugalėtojas gauna 10 Lt prizą, kuris eina iš rankų į rankas. Varžytuvės sukelia aistras, o centre vis tiek lieka tekstai ir jų autoriai, kurie tą vakarą yra ir atlikėjai.
O kokie yra slemų dalyviai? Ar tai daugiau tekstus muzikai rašantis jaunimas, galbūt ir žinomi poetai?
Kontingentas labai įvairus. Jauniausiam dalyviui buvo galbūt penkiolika ar šešiolika, o vyriausiems – virš 50. Dalyvių statusas taip pat labai skirtingas ‒ dalyvauja ir knygas išleidę rašytojai, poetai ir nepoetai, savo vietą čia randa ir aktoriai, ir kino režisieriai ar animatoriai, o greta pasirodo ir kultūros srityje visiškai nežinomi reperiai. Pasisakyti ateina patys įvairiausi veikėjai, o formos mes „nepripaišom“.
Ar nuo tada, kai pasirodė Lietuvoje, slemas „ūgtelėjo“?
Taip, nuolatos vykti jis pradėjo maždaug prieš trejus metus. Iš pradžių buvo pavieniai slemai – vieną ar du kartus per metus, bet neatsirado jokios tąsos, tik keletas žmonių, kurie žinojo sąvoką. Vėliau išdygo Domas Raibys, kuris yra dabartinis slemo renginių vedėjas. Prieš porą metų internete jis paskelbė bendraminčių, norinčių plėtoti šią veiklą, paiešką. Atsiliepėme aš ir poetas, fotografas Darius Jurevičius.
Mūsų poezija buvo panaši į tą tikrąjį slemą, nors mes sąmoningai nekūrėme slemo. Domas ieškojo iniciatyvių žmonių, o kuomet susitikome, paaiškėjo, kad esame tik tryse. Tryse ir pradėjome galvoti, ką galime iš to padaryti. Dabar jau turime kas mėnesį vykstančius slemus, keliolika nuolatinių dalyvių, prie kurių kiekvieną kartą prisijungia koks nors naujas „interesantas“. Vis daugėja publikos, esame aplankę daugelį Lietuvos miestų, atsivežę ryškiausius slemo atlikėjus pasaulyje Bob Holman ir Saul Williams, knygų mugėje pristatysime ir visą knygą su dvd „Slemas Lietuvoje“.
O kaip į slemą žiūri literatūros kritikai, kultūros ir meno veikėjai?
Tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje kultūriniuose sluoksniuose slemas sulaukia pačių įvairiausių vertinimų – tai lemia iš dalies chuliganiška jo prigimtis. Yra žmonių, kurie jo bijo, ginasi kryžiumi sakydami, kad jis sugriaus poeziją, priekaištauja, kad slemas nepripažįsta autoritetų. Kiti atvirkščiai – jame įžvelgia tą gaivalą, kurio labai trūksta dabartinėje literatūroje.
Žygimantas „Mesijus“ Kudirka (nuotr. Dariaus Jurevičiaus)
Labai daug poetų tiesiog „susiniveliuoja“, būdami po padu savo autoritetams, yra labai panašūs vienas į kitą, prigesinę savo charakterį. Vieni bijo kritikų „įtūžio“, o tie, kuriems patapšnoja per petį galvoja, kad būdami pripažintais poetais yra saugūs. Tokie dažnai bijo teptis savo mantijas į slemą, kur juos vertina tiesiog minioje sėdintys žmonės. Tau gali paploti literatūros klasikas, o šalia jo galbūt plos prostitutė ar girtas rokeris.
Tai yra visiškas autoritetų nubraukimas, o prizas – simbolinis. Visi dalyviai, ar jie būtų poezijos klasikai ar mėgėjai lipa ant tos pačios scenos ir vieni kitų nesigėdija. Slemas ugdo sveiką požiūrį ir nekuria stabų, jis kiekvieną kartą yra naujas.
Yra tų, kurie prisibijo akustinio aštrumo, kadangi slemas turi būti perskaitytas balsu. Kartais jis nėra toks koncentruotas, kaip kiti poetiniai tekstai, kurių nagrinėdamas gali medituoti – šimtą kartų skaityti tą pačią eilutę ir tik tada atrasti jos esmę.
Slemas labiau skirtas perduoti balsu, todėl stengiesi, kad žmogus suvoktų tekstą girdėdamas jį kalbėjimo greičiu. Kartais slemas, skaitomas kaip tekstas, negali visko atskleisti. Atlikimas sleme nėra vien tik funkcinis. Viena pusė tekstas, kita – atlikimas, o abi puses sudėjus išeina slemas. Abi dalys yra vienodai svarbios, todėl negali nei tekste daryti „nuolaidų“, nei prastai jį atlikti. Apie tas dvi puses reikia galvoti vienu metu, tuomet atsiranda ta sinergija arba tai, ką galima vadinti slemu.
Ar teko pasirodyti ir platesnei auditorijai?
Akimirkos iš „slam“ poezijos skaitymų (nuotr. Dariaus Jurevičiaus)
Teko dalyvauti tiek poezijos festivaliuose „Poezijos pavasaryje“ ar „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, tiek alternatyvios muzikos festivalyje „Satta Outside“ ar audiovizualinės poezijos festivalyje „Tarp“, baruose ir bibliotekose, loftuose ar tiesiog pasilypėjus ant pakylos vidury Gedimino prospekto. Slemas nebijo nepraartos dirvos.
O kiek panašūs ir kiek skirtingi yra tavo kaip reperio ir kaip slemo atlikėjo pasirodymai?
Iš pradžių, kol nesuvokiau, kad kuriu slemą, praktiškai spekuliavau ir naudojau savo muzikinius tekstus skaitymams. Kartais pabaigtus, kartais nebaigtus tekstus adaptuodavau skaitymui balsu be muzikos. Kai rimčiau į tai įsitraukiau, pradėjau rašyti atskirus tekstus muzikai, o kitus ‒ specialiai skaitymams slemo vakaruose. Vis dėlto jie skiriasi, nes kai rašai tekstą vien kaip tekstą, daugiau galvoji apie įvairias fonetines, garsines priemones. Kuomet kuri muzikai, daugiau galvoji apie muzikos ir teksto darną, nes pati muzika jau išreiškia daug jausmo, nuotaikos ‒ tekstą tik bandai kartu su tuo suderinti. Kai yra tik tekstas, visą tą muzikinį efektą turi pasiekti paties teksto akustika.
Teko girdėti, kad būtent tu šiuo metu dominuoji slemo scenoje.
Na taip, esu laimėjęs daugiausiai slemo varžybų, bet nesu vienvaldis lyderis. Slemas yra platforma, o ne bandymas „pripiršti“ kažkokį žanrą. Aš laimėjau daug, tačiau tai nereiškia, kad reikia padaryti taip, kaip aš, tik geriau, kad mane aplenktum. Atvirkščiai – reikia padaryti kažką visai kitokio ir būtent taip slemai ir vyksta. Visi dabartiniai aktyvistai turi labai išskirtinį braižą, niekuo nepanašūs vienas į kitą ir tai labai įdomu.
Skiriasi dalyvių statusas visuomenėje, atlikimas, tekstai, amžius – yra tik viena idėja, gaivalo troškimas, nenoras „marinuotis savo sultyse“. Vien slemo suvesti visi tarpusavyje praktiškai tapome draugais. Atsiranda jau žmonių, kurie rengia projektus, Kultūros rėmimo fondas parėmė knygos leidybą, taip pat kai kuriuos renginius. Jau atsirandame žemėlapyje, žmonės žino, kas mes tokie, tačiau svarbu nepamiršti, kad tai yra tribūna, todėl kitiems nereikia to bijoti.
Kokią tu matai slemų ir apskritai, poezijos ateitį?
Poezija visame pasaulyje yra gilioje duobėje, ja niekas nesidomi. Tai, ką mes darome, yra dirbtinis kvėpavimas, nauja galimybė sudominti publiką. Nebūtinai slemu. Žmogus atėjęs į renginį gali pradėti apskritai pradėti domėtis kultūra. Tai labai geras būdas įsitraukti į literatūrą, poeziją ar kitą meninę raišką, nes slemas – interaktyvus, draugiškas klausytojui ir paveikesnis už įprastą poeziją, kuriai jau sunkiai pavyksta sukoncentruoti į save kažkieno dėmesį.
Lygiai taip pat viltį reikėtų dėti ne tik į naujus, bet ir senuosius poetus, kurie rašo. Galbūt tame gaivale jie atras kažką, kas priverstų tapti įdomesnėmis asmenybėmis. Juk poetai visais laikais buvo ryškūs, garsūs personažai, kurie visiems aiškindavo savo pasaulėžiūrą. Archetipinis poeto įvaizdis – žmogus stovintis ant bačkos turgaus aikštėje ir pasakojantis žmonėms savo tiesas. Dabar poetai užsidaro, užsirakina ir mažuose rateliuose kažką veikia. Galima ir taip, bet juk tai – mirkimas savo sultyse. Aš tikiu, kad jie dar neišnaudojo viso savo potencialo.
