Žinoma, apie tai daug ir garsiai nešnekama, tačiau visada yra stebima, matoma ar tiesiog užuodžiama. Nors ir sunku pasakyti, kuriame savo istorijos tarpsnyje žmonija pradėjo laikyti šlapinimąsi ir tuštinimąsi nepadoriais ar privačiais reikalais, tačiau akivaizdu, kad jau senovės Romos, Egipto, Graikijos ir Kinijos laikais į tai buvo kreipiamas dėmesys ir archeologai yra atkasę ypač sudėtingų anuometinių miestų kanalizacijos sistemų, užtikrinančių tiek privatumą, tiek higieniškumą. Tiesa, praėjus tūkstančiams metų, „niepobiedimaja“ Raudonoji Armija mums, lietuviams pademonstravo, kad šikti ir myžti galima visur, ką gi, nešame iškėlę tą vėliavą garbingą tolyn.
Žinoma, ir viduramžiais Europos miestuose nuolat tvyrojo baisi smarvė dėl visiško tuometinės visuomenės abejingumo higienai bei vandeniui. Tačiau Renesanso laikais aristokratija vėl pakilo į kovą su barbarų diktuojamomis taisyklėmis. Neveltui vienas pirmųjų Liudviko XIV dvare paskelbtų etiketo taisyklių skelbė tai, kad „draudžiama šlapintis už portjerų toje salėje, kur yra valgoma ar geriama“. Ir nors dabartinės tualeto sistemos, kokia mes ją pažįstame, prototipas pasirodė 1596 metais Anglijoje, tačiau paplito po Europos aristokratų namus tik XIX amžiaus pabaigoje. Taigi, tai, be ko mes jau ir nebeįsivaizduojame savo gyvenimo, yra palyginti nesenas išradimas.
PAŽINK SAVO APLINKĄ
Pats terminas „tualetas“ yra kilęs iš prancūzų kalbos, kurioje žodis „toile“ reiškia „pala“ arba „skepeta“, kurios buvo užrišamos vyrui ar moteriai ant kaklo, jiems darant šukuoseną. Vėliau „tualetu“ pradėtas vadinti stalas, ant kurio buvo sukraunamos priemonės šukuosenai daryti, o XVII amžiuje – ir patalpa, skirta rengimuisi bei kūno priežiūrai. Vadindami išvietę „tualetu“ aristokratai stengdavosi pabrėžti joje esančio žmogaus privatumą ir siekį pagerinti savo asmeninę savijautą. Kitas mums pažįstamas terminas „pisuaras“ yra šiek tiek stačiokiškesnis – atsiradęs 1896 metais Ciuriche Šveicarijoje jis taip ir vadinosi – „pissoire“ – prancūziškai „mižykla“.
Vakaruose dar galima išvysti tualetų, kurių durys žymimos dviem nuliais – 00. Tai jau beveik beišnykstanti XIX amžiaus prabangių Prancūzijos viešbučių tradicija. Žymėti atitinkamas patalpas kokia nors piktograma, aiškiai nusakančia patalpos paskirtį, tada buvo tiesiog nepadoru. Tada tualetai dažniausiai buvo bendri, ir kažkaip juos žymėti reikėjo, kad viešbučio svečiai nesiveržtų pas kitus gyventojus. Taip ir buvo sugalvota tualetus žymėti dviem nuliais, nes tokiais skaičiais joks kitas viešbučio kambarys neturėjo tokių skaičių.
Šiandien dažniausiai mums matomos dvi raidės WC reiškia du angliškus žodžius „Water closet“ (pažodžiui, „vandens kamaraitė“). Nežinia, kokiais būdais lietuvių kalboje žodis „klozetas“ įgijo būtent tokią reikšmę, prie kurios mes esame įpratę, bet padoriame pasaulyje „klozetu“ buvo ir yra vadinama tiesiog „atskira patalpa“ (pvz., rūbinė), nes tualetas tokiose patalpose ir buvo įrengiamas. Vanduo šiame simbolyje reiškia, kad tokioje patalpoje „viskas buvo nuplaunama vandeniu“, atsižvelgiant į tai, kad viduramžiais vanduo kanalizacijoje buvo beveik nenaudojamas.
Beje, ir terminą „unitazas“ mums atnešė rusai, tiesa, dar caro laikais. Vakaruose šis žodis taip pat nėra vartojamas. Tiesiog angliška kompanija „Unitas“ (lotyniškai – „vienybė“) jau nuo 1883 metų gamino keramikines kriaukles ir tupyklas Rusijos caro rūmams, kur jos ir buvo pradėtos vadinti „unitazais“, mat, ant jų aiškiai puikavosi kompanijos logotipas. Būtina atminti, kad niekur kitur, išskyrus posovietinę erdvę tokios tupyklos unitazais nėra vadinamos.
O KUO VALYDAVO UŽPAKALIUS MŪSŲ PROTĖVIAI?
Mes, žinoma, esame „Europos kultūros sostinė“, tačiau kaip ir daugelis civilizacijos išradimų, taip ir tualetinis popierius Lietuvoje atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje. Tiesa, atsilikėliai kinai, popieriaus išradėjai, savo užpakalius juo lepino jau VI mūsų eros amžiuje, o Europoje iki pat XVII amžiaus popierius dar buvo prabanga, naudojamas tik ypatingai svarbiems dokumentams ar perrašomoms knygoms.
Taigi, kuom savo užpakalius valydavo mūsų protėviai? Kuo gi kitu, jei ne rankomis (nes viduramžiais tuštinamasi dažniausiai buvo į upes ir upelius, kur tas rankas ir buvo galima nusiplauti, jei labai jau norėjosi), vilnoniais, kanapiniais ar lininiais skudurėliais (turtingesnieji – išsiuvinėtais), medžio žieve, žole, lapais, akmenimis, smėliu, sniegu, rugiais, obuolių graužtukais, kailiais, netgi žąsies kaklu. Senovės Romoje – kempine, kuri po to buvo pamerkiama į sūrų vandenį. Tualetinis popierius, kokiu mes jį pažįstame šiandien, pasirodė tik 1857 metais, ir tai tik Prancūzijoje! Sakoma, netgi pirmojo Smetonos prezidentavimo periodu tuometinės Prezidento rezidencijos tualete buvo valomasi laikraščiais, kol kažkuris diplomatas nepargabeno civilizuoto tualetinio popieriaus iš Paryžiaus... Ir nebūtina čia šiepti savo gintarinių dantų šypsenai – tokie buvo laikai, karas su bolševikais ir kaimynais, ne apie tualetinį popierių vyrai galvojo, o apie Lietuvos išgyvenimą... Juoba kad sovietinės okupacijos metais už šluostimąsi laikraščiais, ypač puslapiais su Stalino snukio nuotrauka, ne vienas susigriebė 25 metus katorgos ir „penkis už ragų“...
Tačiau jei laikote save ypač moderniu arba „cool“, ieškokite Vakaruose juodo tualetinio popieriaus – dabar tai paskutinis mados klyksmas.
Be to, jei ruošiatės priimti svečius savo namuose, atminkite, tyrimų duomenimis, trys ketvirtadaliai žmonių mieliau jaučiasi matydami tualetinio popieriaus rulono galą paties rulono viršuje, o ne nukarusį iš apačios – taip jis atrodo tiesiog netvarkingiau. Nes Jūsų namų tualetuose popieriaus rulonai juk pakabinti ant sienos, ar ne?
O KAIP MAN ELGTIS?
Apsilankymas vyrų tualete yra reglamentuotas nerašytomis taisyklėmis, kurios yra labiau paremtos intuicija, nei tradicija, tačiau yra neįtikėtinai universalios.
Niekada neikite į tualetą kartu. Skirtingai nuo moterų, vyrai naudojasi tualetu išimtinai praktiškiems reikalams, ir sekti ten einantį draugą ar kolegą gali pasirodyti įtartina.
Jei dirbate daugiaaukščiame pastate, prispyrus reikalui, eikite į tualetą kitame aukšte, nei Jūsų biuras, nes aplankyti tualetą, esantį netoli savojo biuro – tai nehigieniška ir negarbinga. Susitikęs tualete kolegą ar pažįstamą, niekada netieskite jiems rankos paspaudimui – nei prieš, nei po.
Visada eikite į kabiną (arba prie pisuaro), esančią toliausiai nuo durų. Atstumas tarp besišlapinančių vyrų turi būti kuo didesnis, tuo pačiu sumažinant galimybę naujai užėjusiam bent kiek priartėti. Niekada neikite tarp besišlapinančių vyrų, jei įmanoma.
Kaip bažnyčioje, taip ir tualete – nekalbėkite tarpusavyje. Turite pakankamai laiko tai padaryti prieš ir po, tačiau niekada nesistenkite pradėti pokalbio paties proceso metu.
Žvelkite tiesiai prieš save arba žemyn. Žvilgčiojimai į šalia esančio kaimyno pusę gali būti suprasti dviprasmiškai.
Nesilieskite. Jūsų rankos turi būti prieš Jus. Jei jau teko susiliesti alkūnėmis, mandagiai atsiprašykite, bet nepasukdamas galvos.
Negaiškite laiko. Kiekviena minutė, praleista tokioje aplinkoje, palieka savo kvapnų pėdsaką Jūsų aprangoje ir plaukuose.
Jei pasiėmėte skaitalo į kabiną, neneškite jo atgal į biurą ar į valgomąjį kambarį. Visų pirma, tai nehigieniška, antra, nepagarbu kolegų ir draugų atžvilgiu. Prisiminkite seną posakį, „kas įvyko Las Vegase, tas Las Vegase ir lieka“. Pabandykite jį pritaikyti ir tualetui.
Nuleiskite vandenį. Iš pirmo žvilgsnio, tai ypač elementaru, tačiau nustebtumėte sužinojęs, kiek daug vyrų to nedaro. Kai kuriose Anglijos klubuose vyrauja keista tradicija nuleidinėti vandenį po kiekvieno „bombos išmetimo“, tačiau ji turbūt susiformavo tais laikais, kai apie Žemės išteklių tausojimą nebuvo galvojama.
Jei negadinate oro garsiai viešoje vietoje, nedarykite to ir tualete. Gerbkite kitų žmonių privatumą ir teisę į estetiką. Garsiai pagadinusįjį orą palydėkite paniekinančiu arba smerkiančiu žvilgsniu, tačiau nekomentuokite jo elgesio ir nereikalaukite atsiprašyti, neužmirškite, kad gyvename teritorijose, kurias Napoleonas vadino „Azija“.
Visada pakelkite unitazo dantį, kai šlapinatės. Visada nuleiskite jį, atlikę savo reikalą. Jei laukiate atvykstant svečių, unitazo dangtis visada turi būti nuleistas.
Jei nepataikėte ten, kur norėjote, pripažinkite savo nerangumą ir nuvalykite tai tualetiniu popieriumi.
Jei esate tualete ar kabinoje, kurie pasižymi geru garso pralaidumu, taikykite srovę ant unitazo sienų, o ne į vandenį. Niekam nemalonu žinoti apie Jūsų prostatos problemas. Kitų žmonių apsuptyje nestenėkite, neaimanuokite ir nedūsaukite.
Ir, žinoma, jokių pokalbių mobiliaisiais telefonais. Parodykite pašnekovui šiek tiek pagarbos.
Niekada nemėginkite šlapintis tamsoje.
Kad ir kokį pažeminimą patyrėte kabinoje, visada plaukite rankas, gyvuly. Na, o nebylus priekaištingas žvilgsnis palydintis tą, kuris nesiplauna rankų, visada bus geriausias ano poelgio įvertinimas.
Neretas to net nepastebi, tačiau tai neabejotinai pastebi kiti – išdavikiška mažytė drėgna dėmelė ant kelnių (ypač matoma ant šviesių), atsirandanti klyno srityje netrukus po išėjimo iš tualeto. Ta tema yra prikurta nemažai rusiško folkloro, ir mes visi žinome, kad tai – problema. Geriausias būdas ją įveikti – nusišlapinus dviem pirštais timptelti kapšelį atgal – taip atitraukiamas šlapimtakis, ir jame esantys skysčio likučiai. Jei ir tai neveikia, tada belieka lengvai apsitaškyti kelnes ir grįžus į biurą ar valgomąjį pasiteisinti „bloga kriauklės santechnika“.
Dažnas susimąsto, ką veikia uniformuotas senukas aukštos klasės įstaigų ar viešbučių tualetuose, paduodantis lankytojams drėgnus rankšluosčius ir nuolat tykantis arbatpinigių, dėl kurių retas suvokia, už ką. Nemaišykite tokio senuko pareigų su ūsuota boba Kryžkalnio autobusų stoties viešajame tualete, reikalaujančios lito už įėjimą. Senukas padorios įstaigos tualetuose palaiko švarą ir tvarką, tačiau, svarbiausia, stebi, kad niekas tualete nerūkytų (ypač narkotikų) ar kitaip sukurtų nemalonią aplinką naujiems lankytojams. Ir nepagailėkite jam arbatpinigių – nejaugi manote, kad jis tikėjosi tokio darbo, pėsčiomis kaip Lomonosovas iškeliavęs iš savo kaimo į didmiestį siekti mokslo? Atjauskite jį – į tokius darbus einama ne iš gero gyvenimo.
Žinoma, iškyla klausimas, kaip higieniškiau ir socialiai atsakingiau sausinti nuplautas rankas – popieriniu rankšluosčiu ar karšta džiovintuvo oro srove? Atsakymas paprastas, jokio skirtumo, jei rankų oda yra sveika. Popieriniai rankšluosčiai yra higieniški, nes vienkartiniai, o karšta oro srovė užmuša bakterijas, net jei džiovintuvo vamzdžio sienelės ir nėra dezinfekuotos. Tačiau žiūrint iš ekologinių sumetimų, elektriniai džiovintuvai yra saugesni aplinkai, nors jie ir išmeta į atmosferą anglies dvideginį, tačiau nedaug, o popierinių rankšluosčiu gamybai vis tiek yra kertami medžiai.
Taigi, reziumuojant, viskas yra labai paprasta – tiesiog elkitės kaip „Mossado“ agentas senais gerais laikas – įsiveržėte, jokių tuščių pašnekesių, akys žemyn, negaištate laiko ir greitai pasitraukiate, palikdamas po savęs didelę krūvą naikinimo pėdsakų ir keršto tvaiko.
